Piksel festivalio interesų linkai

 

Pridedu Piksel festivalio interesų zonos nuorodas:

http://www.piksel.no – Piksel medijų meno festivalis Bergene, Norvegija.

http://www.piksel.no/piksel08 – Piksel 08 festivalis.

http://www.piksel.no/piksel08/p08_streams.htm – festivalio akimirkos stream formate.

http://www.piksel.no/festival/p09 – Piksel 09 festivalis.

http://bek.no - Bergeno elektroninio meno centras.

http://www.usf-verftet.no – fabrikas atiduotas menininkams kurti ir eksponuoti Bergene.

http://www.khib.no/ - Bergeno nacionalinė menų akademija.

http://www.baltanlaboratories.org – Baltan medijų laboratorija Eindhovene, Nyderlandai, bendradarbiaujanti su Piksel.

http://hcgilje.wordpress.com – menininkas dirbantis Bergene Hc Gilje, jo sukurtos programinės įrangos ir kūrybiniai eksperimentai.

http://www.opensource.org/ – atvirojo kodo bendruomenės puslapis.  

http://puredata.info/ – Pure Data bendruomenės informacinė svetainė.

http://www.cycling74.com/ – Max/msp/jitter programuotojų bendruomenės svetainė.

http://1010.co.uk/ – Martin Howse Berlyno tyrimų stotis.

http://julianoliver.com/levelhead – Julian Oliver Levelhead projektas.

http://jellyproject.com/ – Jelly projektas, Loud Objects.

http://kknord.org – Nordic Culture Point, organizacija remianti Baltijos menininkų keliones į šiaurės šalis.

Piksel (Bergen) festivalis yra iš http://www.pixelache.ac/ šeimos, http://www.pixelache.ac/university, http://network.pixelache.ac/.

http://www.pnek.org – Norvegijos medijų meno organizacija apimanti 11 padalinių:

Notam, Oslo <http://www.notam02.no>

Atelier Nord, Oslo <http://www.anart.no>

TEKS, Trondheim <http://www.teks.no>

BEK, Bergen <http://www.bek.no>

i/o lab, Stavanger <http://www.iolab.no>

Utsikten Kunstsenter, Kvinesdal <http://www.utsiktenkunst.no>

Lydgalleriet, Bergen <http://www.lydgalleriet.no>

Atopia, Oslo <http://www.atopia.no>

Rom 3, Grenland <http://www.rom3.no>

Piksel, Bergen <http://www.piksel.no>

Dans for Voksne, Oslo <http://www.dansforvoksne.org>

 

Piksel 2008 2009 festivals, Bergen, Norway. Pikselis 08 festivalio atsiliepimas.

 

Keliausiu vėl į Piksel festivalį šįmet, štai įdedu sutvarkytą atsiliepimą apie praeitų metų festivalį.

::::::::::::::: 

Piksel 2008 festivalis, Bergenas, Norvegija.

Šeštasis elektroninės kultūros ir medijų meno festivalis Piksel dedikuotas atvirojo kodo fenomenui, programinės ir techninės įrangos panaudojimui kūrybiniams tikslams, mokslo ir meno sintezės apraiškoms vyko praeitų metų gruodžio mėnesį. Bergeno miestas Norvegijoje vienas pirmųjų išsikovojo atvirojo kodo bendruomenės palaikymą ir tapo viena pagrindinių vietų skleistis aktualiąjai kultūrai, kuri dabar kasmet atranda vis naujas formas ir naujus kūrėjus. Šiais metais Piksel festivalis oficialiai vyks lapkričio 19-22 dienomis, tačiau dalyviai kviečiami atvykti jau nuo 16-os dienos, kai prasideda intensyvus kūrybinių dirbtuvių tvarkaraštis.

Meno, mokslo ir technologijų sąveikos šiuolaikinėje kultūroje bei kūrybiškos naujų technologijų panaudojimo galimybės aktyviai atsispindi kūrybiniuose procesuose. Šis diskursas plačiai naudojamas medijų meno praktikoje, ypač elektroninio. Įvairių disciplinų metodus, strategijas, žinias ir naujas technologijas menininkai integruoja į kūrybos procesą. Interaktyvumas, dalyvavimas ir įtraukimas yra neatsiejamos medijų meno charaktistikos įsiveržusios į pačius kertinius meno kūrimo procesus.

Praeitais metais keturias dienas vykęs nenutrūkstantis kūrybinis procesas kūrybinėse dirbtuvėse, seminaruose, meno darbų pristatymuose ir gyvuose pasirodymuose vainikavo sunkiai apčiuopiamus rezultatus, kai šiais metais planuojamas net aštuonių dienų veiksmas. Mechaninė, analoginė ir skaitmeninė aplinka įvairiais rakursais veikė ne tik žiūrovus, bet ir aktyviuosius dalyvius, kurie ne tik žiūrėjo ir klausė, bet įsitraukė į kūrybinius procesus užbaigiant meno kūrinius pateiktomis kūrybinėmis strategijomis.

Norvegų menininkas Hc Gilje pristatė projektą „Prisukamasis paukštis – Mechaninis genys“. Visiškai netikėtas suvokimas, kad paukštis gali ne tik skraidyti ir čiulbėti, bet būti atpažintas ir pagal medžio kalenimą. Mechaniniai geniai elgiasi labai panašiai, kaip ir tikrieji, gyvieji prototipai, jie skleidžia labai panašius garsus ir sukuria erdvę. Menininkas pastebi, kad jam svarbiausia yra pati aplinka, kurioje jis eksponuoja genius, ir kaip jie ją transformuoja ir papildo. Buvo pristatyti skirtingi projekto instaliavimo sprendimai Maroke, Bergene ir Oslo oro uoste bei pristatyti su meno projektu sietini išgyvenimai. Pirmajame ekspozicijos variante autorius susidūrė su neišsprendžiama dilema, nes Maroke iš viso nėra viešojo meno sampratos ir jis paprasčiausiai tampa nelegalus, tačiau draudimai valstybės lygmeniu nesutrukdė pasiekti įspūdingo meninio rezultato. Bergene mechaniniai geniai sukūrė įstabią atmosferą fjordų apsuptuose miškuose, kur skirtingais intervalais ritmingai kalenantys geniai sukūrė erdvines kompozicijas. Integrali instaliacija Norvegijos sostinės oro uoste eksponuotame projekte sukėlė daugiau problemų uosto apsaugos sistemoms nei buvo pastebėta eilinių praeivių, kurie meno objektų skleidžiamus garsus priskyrė oro uosto skleidžiamiems triukšmams.

Kūrybinių dirbtuvių subsekcijos dalyje buvo kuriami įvairiausi santykiai skirtingų fenomenų rėmuose. Labiausiai žiūrovų pamėgtas tapo brito Jonathan Kemp ir Vygando Šimbelio sukurtas vaiduoklių kūrimo ir gaudymo įrenginys, tai 19 hz dažnį sukuriantis agregatas, kuriam veikiant sukuriami vaiduoklių spinduliuojami elektromagnetiniai dažniai, nors tai ir logiškai nesuvokiama ir sunkiai moksliškai paaiškinama, tačiau speciali programinė įranga reikiamą dažnį užfiksavo. Dažniai ir kiti projekto atradimai yra siejami su mokslininko Emanuel Swedenborg 18 amžiuje spėjimu, kad būtent tokiame dažnyje randasi siela bei gyvena vaiduokliai, darbas vadinasi „Vaiduoklių gaudyklė“. Žvelgiant iš medijų ekologijos perspektyvos galima aiškiai suvokti tokio darbo pavojus, todėl anomalinio patyrimo dalyviai yra įspėjami, kad dalyvavimas projekte yra jų pačių pasirinkimas ir visą galimą riziką jie prisiima patys. Subsekcijos dalyviais buvo įspūdingas aktyvistų būrys, vienas jų – vokietis Martin Howse, jo sukurtų įrenginių elektroniniai impulsai leido komunikuoti su studijos augalais ir klausytis šios reakcijos garsų. Studijoje lankytojai galėjo mėgautis kulinariniais atvirojo kodo šedevrais bei paragauti naminės kokakolos pavyzdžių. Įvairūs naujai sukurti elektroniniai įrenginiai visą subsekcijai skirtą dieną veikė aplinką, jungėsi interakcijai, kvietė žaisti ir stebėti.

Festivalis skirtas atvirojo kodo bendruomenei ir atradimams 2008 metais daugiau dėmesio skyrė programinės įrangos artefaktui nei techninės įrangos konstruktams. Pure data, tai bene labiausiai festivalio dalyvių naudojama atvirojo kodo programa, tiksliau programinė kalba, vieni ją jungė su animacija, kiti grojo gyvai, treti kūrė vizualijas, dar kažkelinti įtraukė interneto lankytojų informaciją į gyvus pasirodymus ir t.t.

Julian Oliver virtuali realybė projekte Levelhead sąveikauja su realiu pasauliu. Interaktyviame žaidime reikia išvesti virtualų žmogų iš kambario ir taip pereiti kelis lygius, tačiau kambariai yra matomi tik ekrane, o žaidėjas fiziškai realiame veiksme varto specifiškai išmargintus kubus ir jais valdo virtualaus žmogaus ėjimo kryptį trijų dimensijų erdvėje. Plačiai pasaulyje eksponuojamas projektas yra pamėgtas ne tik meno pasaulio atstovų, bet ir edukaciniais motyvais žaidžiamas vaikų.

Amerikiečių kolektyvas Loud Objects pristatė savo naująją atvirojo kodo interneto bazę „Jelly“ kurti tinklaraščiams, portfolio, archyvams ir kitiems panašiems dalykams su galimybe ją modifikuoti savo reikmėms. Plačiose medijų meno erdvėse dirbantys menininkai taip pat pasirodė pristatymų serijoje, kurioje konkretaus laiko segmente abstrakčiai žaidė su Polaroid aktyvia medžiaga, galutiniame rezultate  buvo sugeneruotas aiškus fotografinis vaizdas – dinozauro galva. Festivalio vakarais vyko gyvi pasirodymai, muzikiniai ir vaizdo projektai, „iš gausybės rago“ išsiskyrė trijulė „_RRR“ iš Meksikos, vokietis Notstandskomitee, One Man Nation iš Senegalo, prancūzas grojantis elektroniniais žaislais – Benjamin Cadon.

Atvirojo kodo paradigma tampa vis aktualesnė ne tik medijų aktyvistams, bet ir visuomenei. Susibūrusios bendruomenės sparčiai plėtoja ne tik meninius procesus, bet įgyvendina ir patrauklius projektus, sukuria produktus, kurie ne tik žavi estetiniais pasiekimais, atveria vaizduotę žiūrovui ar įtraukia į interaktyvų žaidimą, bet suteikia palankias galimybes naudotis praktiniais kokybiškais rezultatais. Krizės akivaizdoje turėtume susimąstyti apie galimybę naudotis nemokamomis atvirojo kodo programomis, kurių galimybės kartais viršija ir taip vadinamųjų profesionaliųjų programinių įrangų (mokamų) resursus. Festivalyje iškeltas klausimas kodėl yra išleidžiamos milijoninės sumos programinei įrangai išlieka atviras. Net ir universitetai, akademijos ir kitos valstybinės, edukacinės institucijos kažkodėl godžiai skiria apvalias sumas įsigyti brangiausias programines įrangas, kai, tuo tarpu, dar kokybiškesnės, ir tikrai orientuotos į vartotoją, atvirojo kodo programinės įrangos nieko nedomina. Bet jau čia prasideda politika, pinigų plovimo schemos ir taktikos, ir kiti nešvarūs dalykai, apie kuriuos neturėtume nė galvoti…

Susitiksime Bergene, Piksel 2009 festivalio metu. Iki!

Penktadienio naktis iki ryto ir dar kitos bemiegės naktys

 

Nors mokslinis darbas užima gan daug laiko, tačiau vakar išėjau. Eilinį kartą Havana social club apsauginiai pasirodė esantys tikri debilai, mušė žmones ir t.t. O barmanai eilinįsyk buvo gatavi. Tusas nebuvo blogas, o tiems kuriems nepatiko mano dalyvavimas turėčiau priminti, kad ne pas juos ėjau, ir pasakyti, kad buvo tik 1 priežastis dėl kurios viskas buvo neblogai. Ksaka – Fuck Off.

Vilniaus kabakai tokie išsusę, kad alaus geriau eini į Čileką, nei į kokį normalesnį, nes pastarasis siūlo geresnio skonio Čili Gyvąjį. Na, šeimyninės picos už pusė kainos girtai galvai irgi kartais pagelbsti.

Tas pats nutiko ir vėlesnį savaitės vakarą, Alaus namai davė alaus, Rudolfas septynioliasdešimtasis (ex-Prie Parlamento / Ministerija) yra visiškai uždarytas, kažkada buvo vieta geram alui, Play Club, toks mini bariukas su stalo futbolo stalais, visai nupezo – pardavinėja Horną ir dar kelis šūdelius, kažkokį ale čekišką, kurio pavadinimo nežino barmenė, ryškiai atsiprašant pisa protą, atrodo dar Samsono šviesų ir tą Horną ar Taurą, krč debilizmo viršūnė, kaip pasakytų koks kaimietis.

Daugiau neturiu ką pridėt, nesikeikiant ir neatsiprašant.

 

Cituojamas pedofilai.com tekstas ir informacija, “laiškas niekam”.

 

 

Įdedu “Laiškas niekam” iš jau uždarytos svetainės www.pedofilai.com, kuri buvo uždaryta suinteresuotų asmenų, kad paslėpti blogus savus ketinimus ir kulversčiais gelbėti savo kailį bei įvaizdį. Per daug nesidomiu šia istorija, nes galimi įvairūs scenarijai kiloja įvairius stogus, o mano suinteresuotumas, šiuo atveju, tėra tik paviešinti laisvą žodį, kuris turėtų laisvai ir toliau skleistis, o nebūti cenzūruojamas ar kitaip veikiamas. Kitas klausimas, kiek ilgai išliks šis cituojantis portalas viešumoje ir kada gi suspės uždaryti šį blogą (dievas.wordpress.com), o gal jie turės ir didesnių planų, tad žiūrėkime kuom čia viskas pasisuks. Įdedu cituojamą tekstą ir informaciją iš uždaryto puslapio, turiu pastebėti, kad su įvykiais ir asmenimis neturiu nieko bendro, cituoju:

 

“ 

Laiškam niekam

Mano keturių metų amžiaus dukros pasakojimai apie nuogus vyrus, dukros nurengimą nuogai, jos laižymą ir prašymą juos laižyti, didelius „sysalus” (kaip ji vadina lytinius organus), bėgantį kremą, tepimą jos su tuo „tikru” kremu, išbėgus kremui „sysalo” pasidarymą visai mažu, „sysalo” kišimą jai į burną, tampymą pirmyn atgal, garsų rėkimą, „sysalo” kišimą ir tampymą kambaryje, vonioje, tualete … visur, visada, šimtus kartų, kai ji būdavo pas savo „Mamą” savaitgaliais, net dukros Krikšto dieną, nejaudina nei vieno ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno.

Juk nieko čia neatsitiko. Mergaitė gyva. O motina turėjo iš ko gyventi, gaudama pinigus iš tų su dideliais sysalais.

Trys mano vaiko apklausos apie jos seksualinio prievartavimo aplinkybes, kai įstatymas reglamentuoja vaiką apklausti ne daugiau kaip vieną kartą, mano mažametės dukros atlikta kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė davusi kategorišką išvadą – dukra gali teisingai suvokti konkrečias reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, padidintas polinkis fantazuoti jai nenustatytas, dešimt apklausose dalyvavusių psichologų, kurie nesugebėjo atskleisti vaiko „melo”, šioje teisinėje valstybėje nieko nereiškia. Kategoriškas prokurorų reikalavimas vėl ir vėl tirti vaiką, kai vaikas apklaustas ir ištirtas, jiems leidžia priimti nutarimą- vaikas nebuvo seksualiai prievartaujamas.

Aš nežinau, gal aš kaip tėvas kitomis akimis žiūri ir kitaip suprantu mergaitės žodžius, kuriuos ji kartojo apklausų, ekspertizės metu. Bet gal yra Lietuvoje žmonių, kurie tokius vaiko žodžius kitaip suprasti nebegali – tai yra pati šlykščiausią prievarta, išsigimėlių, iškrypėlių, pedofilų orgijos… Aš nežinau, gal „kvalifikuoti” prokurorai mato kitaip…

Gal prokurorai mato kitokius j ų veidus, nes šie orgijose dalyvavę asmenys yra Pilietinės demokratijos partijos prezidiumo narys, Seimo nario V. Muntiano buvęs visuomeninis patarėjas, Darbo partijos Kauno skyriaus buvęs vadovas Andrius Ūsas, Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius ir trečias, kaip dukra pasakoja, jų draugas šviesių plaukų Aidas. Man jie visi – pedofilai. Aš niekad gyvenime nepamiršiu keturių metų dukros klausimo man, 36 metų tėvui, pasakojant apie jų smirdančius šikalais „sysalus”, iš jų bėgančius kremus: „Tai ką tu tėte lėliukas, nieko nesupranti ?”

Aš suprantu, kad susidurta su „čekanavičiais”, kurie yra valdžioje, politikoje, teisme … Aš visiems linkiu, kad niekad gyvenime nesusitiktumėte su tokiais… Už šitą mano „išgalvotą” šmeižtą man iškelta baudžiamoji byla, prašoma priteisti milijoną litų „neturtinei žalai” atlyginti… Kaip viskas pasibaigtų, bet aš niekad netylėsiu: dėl savo išprievartautos mažametės dukros, dėl tų vaikų, kurie jau buvo išprievartauti ir tų, kurie šių iškrypėlių nenubaudus, dar bus. Gal perskaitę mano žodžius, atsilieps šių iškrypėlių aukos ar jų artimieji.

Visi mano pra šymai prokurorams atmetami. Prašymas apklausti orgijose dalyvavusį apygardos teisėją prokuroro Kiuršino atmestas, nes informacija apie teisėją nėra patikrinta proceso veiksmais, nurodytas teisėjo atpažinimo būdas nėra atliktas pagal LR BPK normas, todėl neturi jokios teisinės galios, prašyme apklausti nenurodyta koks turėtų būti šios apklausos dalykas ir kokią informaciją, naudingą tyrimui, būtų galima gauti apklausus apygardos teisėją. Aš jau nieko nebesuprantu: ar aš kaip nukentėjusios mažametės įstatyminis atstovas galiu turimą informaciją patikrinti proceso veiksmais, ar aš galiu atpažinimą atlikti pagal LR BPK normas, ir apskritai, aš nesuprantu, ar mažametės nurodytų asmenų, kurie lankėsi jos seksualinio prievartavimo vietoje, parodymai gali turėti reikšmę baudžiamojoje byloje. Tai yra ne mano galimybės, bet ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų, gaunančių atlyginimą iš valstybės, prievolės imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką butų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

Ir dar daugiau nei juokinga – paskutiniai mano skundai d ėl prokuroro A. Kiuršino veiksmų, adresuoti Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui K. Betingiui, Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui A. Valantinui, išspręsti to paties prokuroro A. Kiuršino. Kur kreiptis, ką daryti, kaip kovoti su pedofilais, aš jau nebežinau.

Pagrindinis nacionalinis teis ės aktas – Lietuvos Respublikos Konstitucija -įtvirtina bandrąsias nuostatas dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos bei konstitucinę valstybės pareigą saugoti ir globoti vaikystę, ginti vaikus. Prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Prokuratūros įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Prokurorių G. Ročienės, R. Čivinskaitės, A. Kiuršino, K. Betingio pastangos daryti viską, o tiksliau – nieko nedaryti – kartojasi ir kartojasi. Aš dar noriu tikėti, kad šioje supuvusioje teisinėje valstybėje yra sąžiningų ir dorų pareigūnų, kurie padarytų viską, kad pedofilai ir iškrypėliai gautų užtarnautą bausmę. Toks, koks atliekamas šiuo metu ikiteisminis tyrimas, yra pakartotinė trauma tiek mano mažametei dukrai, tiek man, tiek mano tėvams.

Jeigu šiame laiške kas nors supratote kas vyksta nepriklausomoje Lietuvoje, prašau ką nors darykite, prašau kaip nors padėkite. Jei apskritai įmanoma dar kuo nors padėti. Nes nei Ročienės, nei Čivinskaitės, nei Kiuršinai, nei Betingiai jau niekada nepadės. Jie svajoja, pabaigus „garbingą tarnybą”, apie laimingą ir sočią senatvę…

Drąsius Kedys.

“

E-I-Mimimimigrantų projektas – Emigruok nafik kuo skubiau, turi šarmo.

 

Kilo tokia mintis – sukurti portalą žaviu pavadinimu – Emigruok.lt arba Emigruok.com – nesigilinau kolkas apie domenus (gali čiupt, jei dar laisvi – po to man parduosi brangiai. Ot, šūdžiai, lt jau paėmė) ir kitas detales. Bet esmė būtų tokia – lietuviai rašo apie blogą gyvenimą ir svajoja apie emigraciją, o emigrantai tuo pačiu džiūgauja savo puikiais gyvenimais užu sienų. Kaip 2 x 2. Valdžios politika susigrąžinti lietuvius būtų bent kiek pristabdyta tiesos sakymu, o ne tuo melu, kuris dbr purslais virsta iš gausybės rago, ir, beabejo, geriausiu atveju portalas būtų uždarytas (.lt galūnė) arba aš linksmai sėdėčiau kajutėje su draugiškaisiais zekais. Galima būtų pristatyti projektą kaip menininininį, nes ne tik Lietuvoje populiari migracijos tema galėtų padėti žvelgti tiesiau. O vėliau rėžtume revoliucingas mintis, o šūkis galėtų būti, gal kiek pasikartosiu – Emigruok ir pamilk Lietuvą atgal. Juk ne tik suidealintum Tėvynę, bet ir seni draugai draugaut pradėtų vėlei, šeimyniškiai ne tokie užknisantys pasirodytų, o ir priešų ginklai gėlėmis sužydėtų, beje, trumpam grįžęs žiauriai kietai atrodytum, a ne tėp? Atrodo, bene visos kiečiausios teigiamos sąvybės ir, juolab, dvasinės! Kai emigruoji, gereu gruoji… Varom lauk?!

Pedofilai.com ir Algis Ramanauskas Greitai bei bože moj Petruškevičius

 

Ačiū Dievui, jau nebesigilinu į tas babausių peripetijas, bet vakar geriant alų išklausiau istoriją, kurios, kaip sako teisininkas, nebuvo dar Lietuvoje, o gal tik niekad tokios linksmybės neišlido į viešumą. Na, gal Jūs daugiau žinote apie tai, bet šis paplatintas laiškas - http://www.pedofilai.com/ - daug ką pasako.

Štai Algis Ramanauskas Greitai režia savas tiesas, kurios sveikai turėtų nuskambėti visame kontekste, tačiau matyt užtyla ir tyliai nueina į apendicitą, kaip ir visa kita: 

Žinot, aš kartą mačiau Petruškevičių su tokiais batukais… Tai buvo ant basos kojos užmautos šūdinos tapkutės su BANTIKAIS. Man atrodo, tai draudžiama įstatymų. Turėtų būti… Yra sveikas protas, kuris aiškiai sako, kad Petruškevičius yra siaubingas laidos vedėjas – erzinantis gerą skonį turinčius žiūrovus. Jis yra žmogus, kuris leidžia sau sakyti „bože moj“. Žinot, tai jau yra jopšichmat’. Jeigu jis tai sakytų juokais, tai gali sueiti juokais. Bet jam tai vargu ar juokai.    + Jau nekalbant apie tai, kad sveikas protas aiškiai sako – kas susideda su Graužiniene, tas yra tik dar viena graužinienė.    + Gali bankrutuoti BTV, ko aš nelinkėčiau. Užtat tikrai palinkėčiau ir norėčiau, kad bent pusmečiui bankrutuotų LRT. Tai, ką jie transliuoja, yra nusikalstama. Galime ilgai diskutuoti šiuo klausimu, bet pateiksiu paprastą pavyzdį. LTV, dirbanti už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus, transliuoja sveikinimo koncertus arba laidą „Gero ūpo“. Tai yra pasityčiojimas. Reikėjo jau po pirmos tokio pobūdžio laidos išvaikyt lauk visą Tarybą ir visus siaurusevičius.   + ir taip toliau: http://www.balsas.lt/naujiena/311475/algis-ramanauskas-manta-petruskeviciu-reikia-vyti-is-televizijos-su-ilga-smirdancia-svabra/

Sigito Gedos meilė pasauliui.

 

Kai kurios moterys man patinka.

Kitos patinka dar labiau.

Trečios tiesiog traukia.

Yra tokių, dėl kurių galėčiau pamest galvą…

Jeigu meilė yra tiesa…

Viena moteris pridūrė:

– Sunki liga, kurią sveikstant malonu prisiminti.

+

Nuogaliai pro žalius lapus
Jau glosto moterų papus,
Kiti – dar tamsėlesniuos plotuos
Sau rausias, lyg vilties ieškotų.

P. S. Vienądien kaktomuša susidursi su tuo, ką esi užgyvenęs. 

+

… nu ir taip toliau …

Sužadink meilę Tėvynei!

 

Emigruoti tam, kad vėl pamilti Lietuvą.

Bent jau trumpam, prieš mirtį.

Arba neemigruoti ir pamiršti.

 

Kažkokia poeziją pradėjau rašyti, štai kai išmoksiu lietuviškai rašyti tada nebebus prasmės emigruoti ir iš naujo mokintis kitą kalbą. Geriau jau neberašysiu šita.

Fotkini ir netingi?

 

Turi keletą paundų ir nori gauti begalę zlotų? Siųsk savo fotoiškarpas ir mėgink laimėti prastesnę kamerą nei turi.

http://www.bjp-online.com/public/showPage.html?page=282366

Nuotaika pries aborta

 

Na, kažkaip nerenku kratinių, pagal kuriuos tautiečiai apsilanko mano svetainėje, bet ne kartą esu užšokęs ant perliukų, ko žmonės tik neieško internete, kad ir pavyzdžiui šiandienos blizgutis: “nuotaika pries aborta”.

Kodėl Lietuvoj nėra tvarkos arba kodėl mentai ima kyšius.

 

Kas niekada nemokėjot realios baudos, o kas bene kasdien mokat kyšius? Greičiausiai dauguma lietuvių. Valdžia nesusitvarko su kyšininkais policininkais, ir sako, kad mentų yra mažai. Nes, mol, netvarka didžiulė ir reikia dar daugiau žaliukų. Bet ar nubaudus dešimčiai metų kyšininkus mentus, kiti nepasimokytų? Valdžia atsakytų, tai gi išeitų visi iš darbo! Tiesa. Bet taip ir reikia, kad tokie išeitų, o liktų tik normalūs ir tik keli. Ar neužteks dešimteriopai mažesnės armijos? Aišku, kad užteks. O kada sugrįš į lietuvio gyvenimą normalūs santykiai, normalūs tarp pareigūno ir piliečio, kada vienas kitą pradės gerbti? Jei pirmi nepradės pirmieji, tada visada bus dūchinami antrųjų, ar ne taip, ministre? Kokioje valstybėje esi matęs tiek mentų? Kiek aš esu keliavęs, tai mentų tiesiog nėra. Keliauji dešimt dienų po svečią šalį ir nesutinki nė vieno mento. Sako, kad graikai labai blogai vairuoja, bet iš tikro jie vairuoja geriau nei lietuviai. Lietuviai mentai labai jau mėgsta būti keliukininkais. Jie tiesiog reikalauja kyšio. Ir iš visų, nesvarbu, kad tau nelaimė, ar veži ligonį, ar gimdyvę, ar tavo gimtadienis, jiems dar geriau, nes greičiau sumokėsi ir varysi savais keliais… O kiek kartų tave lydėjo mentai savo automobiliu iki tos vietos, kurioje tu gali gauti pinigų ir sumokėti jų reikalaujamo dydžio kyšį, a? Liktų keli sąžiningi policininkai, žmonės išmoktų juos gerbti ir labiau bijotų rimtų baudų, ar net ir to tikslaus pamojavimo pirštu, ar draugiško įspėjimo. Ar nematei užsienyje policininko grūmojančio smiliumi, nes mat vairuotojas nuvarė per plytą… juk tai normalu, kad tu pravarei po ženklu ar šiaip nosį užsikrapštęs numušei bobutę ant perėjos, a ne tiesa?

Į klausimą – Kodėl – tikriausiai neatsakysiu, nes ir taip yra aišku kas yra vagys, o kodėl lietuviai vagys arba kodėl vagys vagia, atsakymo neduosiu.

Labai jau mėginama kontroliuoti vietose, kuriose tos kontrolės iš viso neturėtų būti. Mėginimas sureikšminti policininkams našias vietas, mėginimas reikalauti kaip parašyta, vykdyti kaip nurodyta ir viskas griežtai kaip kalėjime, net ne kokiam soviet bloke. Čia greičiau žmogaus teisių pažeidimai vyksta, nei teisingumas. Prieš kelias dienas važiuoju Pylimo gatve Vilniuje, matau per raudoną 2 mašinos įsuka į dešinę, o aš žinau, kad ten nėra žaliosios rodyklytės leidžiančios tokiu momentu sukti, tačiau jie puikiai įlindo į ilgą tarpą tarp manęs ir autobuso. Važiuoju toliau ir žiūriu kaip mentai apsisuka Pylimo gatvėje ir spaudžia ant kokio 120 prieš eismą (ten leidžiama važiuoti tik visuomeniniam transportui, na, turbūt ir mentams), ir nusiveja nusikaltėlius, akivaizdu, kad pagavo paskutiniąją mašiną ir uždūchino negyvai. Aišku, pasiėmė kokį šimtuką ir laimingai tęsė medžioklę. Tik ar nejuokingai gėdingai, Jūs mielieji mentai, atrodėte aplinkiniams žmonėms? Ar nenuleidote savęs giliai į unitazą eilinį kartą?

Ar neturėtų toji blaiviai išretinta žaliūkų armija elgtis kiek santūriau ir pagarbiau? Ar neturėtų pareigūnai leisti patiems vairuotojams laisviau važinėti ir spręsti bendras problemas: ekologijos, miesto kamščių, saugumo ir t.t. Ar nemanote, policininkėliai, kad nuo kalno riedantis automobilis gali ir kiek įsigazuoti važiuodamas laisva pavara per Pavilnių regioninį parką link Naujosios Vilnios ir netyčia viršyti Jūsų griežtus nurodymas, tuo pačiu smarkiai sutaupyti degalų, sumažinti išmetamųjų dujų kiekį bei kažkiek apsaugoti regioninį parką nuo taršos, nekalbant apie eismo kamščius. Čia tik vienas iš begalybės pavyzdžių. A, jum, nedašyla tiek? Jaučiu, kad nedašyla ir niekad nedašils. Ir net negaila Jūsų. Jei mentas skęstų tikrai niekas nė nemėgintų jo gelbėti…

Gimtuarai ar gimtinuarai: Pagirnupiai, Deglėnai ir kita.

 

Aplankius gimtas vietas ir mūsų kaimo (Lietuvos) gilias provincijas sunku aiškiai įvardyti visus pliusus ir minusus, o žmonių apatiją ir skurdą būtų galima užrašyti kiekvienam ant kaktos. Nesuprantu, kodėl eilinis lietuvis neima šakės ir neduria debilui seimūnui į pilvą, niekaip nesuprantu, nejaugi vis galvoja, kad centras yra Maskvoje ir pėsčiomis jo neprieisi? Briuselio gal ir neprieisi, bet tuos visus debiliukus juk laisvai bulvytėmis užmėtyti gali! Kaimieti, pabusk, joptvoiliok!

Sustoji prie Panevėžio turgaus ir matai kaip vargšai miestelėnai yra tiesiog valkatos, ravi savo laukus, perka bulves maišais, krušasi tarp keturių sienų ir važinėja surūdijusiomis mašinomis, o jei tačkę koks įsigijęs, tai vistiek megztinis dar prosenelio nešiojamas… Visa tai nieko nesako, kai nematai jų veidų. Atrodo, kad karas nesibaigė… Niekaip nelimpa ta Cido arena prie realaus tautiečių gyvenimo (prisiminkime, kad ši scena yra mažesnė už Siemens areną ir kainavo dešimt kartų daugiau už pastarąją, nes buvo statyta už mokesčių mokėtojų pinigus).

Deglėnų bendruomenės susitikime guvesni miestiečiai (Vilnius, Šiauliai, Palanga ir pan.) laukia kol bus paskelbta pensininkų bado akcija prie Seimo, jie jau gatavi ten klupėti ir mesti svorį. Kai jų anūkai ir vaikai jau senai emigravę, net senukai postringauja apie savo emigraciją, tik skundžiasi, kad darbo užsienyje yra tik nuo 18 iki 40, ir jojo ten pilna. 70-mečiams ten nėr ką veikt, o ir atmintis šlubuoja, vat, teta kiek stengiasi tą anglų išmokti, vis nelimpa.

Tėvui ten buvo įdomiau, jo gimtų namų nugriovimo ir viso kaimo (Pagirnupiai) nuvertimo ir sunaikinimo atminimui susimetė ex-gyventojai ant memorialinio akmens. Degtinėlė buvo gardi su vaikystės draugais, kurie net nepamena vienas kito arba maišo brolį su broliu ir t.t. Tačiau akimirkų žavingų buvo, tikrai.

Tremtiniškos istorijos apie tėvo ir jo šeimos kelionę į Sibirą gyvuliniuose vagonuose be vandens ir be nieko truko visą mėnesį. Vėliau grįžimas namo per savaitę išsipirkus. Na, čia turbūt neturėsiu ką ir papasakoti, nes atimti namai, išgriauti, vėliau tie patys jų namai jų pačių nuomoti iš valstybės ir kitos sovietinės nesąmonės nedžiugino. Kažkokie kaimynai Sviderskiai labai jau mėgino pasikelti sakydami, kad jų tėvas vienintelis kaime mokėjo rusų kalbą, kai tuo atveju mano senelis mokėjo ir rusų, ir ispanų, nes mat buvo emigravęs į Argentiną netrumpam, būtų ten ir pasilikęs, tik vat kortom pralošė, kad turi jis, o ne kitas grįžt, ir grįžo. Likimo ironija. Būčiau dabar pietų Amerikos pilietis ir vargo nematyčiau. O dėl rusų kalbos tai, jis buvo net išrinktas viso ešalono komendantu ar kokiu ten viršila, kad tarpininkaut tarp tremiamų lietuvių (nemokančių rusų, bet prievarta vėliau išmokintų) vagonuose ir rusų, kurie kartais išskirdavo davinio, o senelis turėdavo padalinti.

Nelinksmos istorijos apie žmones, kurie per savo amželį turėjo pasistatyti 4 namus (4 gyvenami namai su kokiais 12 ūkio pastatų). O vienas senolis ištraukęs šimtą metelių sugebėjo pergyventi net 11 piniginių reformų, kurios, kaip žinoma, niekada nebuvo palankios piliečiams. Tai kaip galima buvo ką nors užgyventi? Bet užgyvendavo. Ne taip kaip čia šiais laikais, nors imk ir užsikrušk tarp keturių sienų su bulvių maišu per amžiną bado akciją…

Amžino įšalo žemėje gyvename ir toliau, kenčiame amžiną badą tik neturime tų gamtos gėrybių, kurias siūlo tikrasis Sibiras. Kalenkim ir toliau dantimis, kaimiečiai ir miestelėnai, nes nieko kito juk nepadarysi, gaila tos bulvės mestos seimūno kakton, geriau jau amžius nešiosiu užrašą – Ubagas.

Pizduarai: ir, beabejo, iškilmingieji – šūduarai!

 

Lietuviai jau parduoda savo prabangius namus su ašaromis ir viltimi, kad Londone bus geriau nei savame name, pakuojasi. Turbūt yra tiesos. Kad padvigubėjo liaudies eksportas užu sienų tai jau turbūt nestebina nieko, bet kad padidėjo šimtą kartų, tai turbūt yra tiesa.

Išvažiavę tikisi filmuotis Hollywood’e, ne kokiam egzotiškam indiškam Bollywood’e, bet greičiausiai patenka į pigųjį Nigerijos Nollywood’ą, kur per metus susukama 25000 juostų, o kiekvienos samata neviršyja 10000 baksų, beje, pagrindinė visų filmų esmė apie tą patį – kaip velnias žmones verčia gėjais… Didžioji nelaimė aplankė ir Afriką.

Tikiu, kad manęs laukia panaši ateitis Amerikoje, kurioje greitai valysiuosi batus lipdamas per žemynų slenkstį. Nevirsiu gėjumi ir nepasiduosiu velniui, pats juo tapsiu, nei liksiu dievu. Kad ir kokia ta kita sistema bebūtų ji vistiek labiau pasirūpins manimi, nei šioji galėtų net įsivaizduoti…

Turbūt teks ne vieną puikų viešbutį išbandyti. Tęsiant viešbučių pristatymus, kai pristačiau iš ledo ir sniego pagamintą bei kitą menininkų apiformintą, dabar siūlau labai rimtai peržiūrėti šlamštinio hostelio filosofiją, kuri labiau primena rimtą rinkos dalyvį, nei tą į kurio krūvą ji save nardina. Tai didysis šūdo gabalas Hans Brinker Hostel Amsterdame (tiesa, jame net pūst nereikia) http://www.hans-brinker.com/

Mokomės piešti ir skraidyti! Mokomės skaityti ir rūkyti…

 

Mokinkis piešti, dizaineri, grafike, nors svarbiau mokinkis polėkio! Ministry of Aesthetics: http://www.moadesign.net/dayjob.html

Dievas.eu RSS naujienos, registracija paprastuoju būdu sugrįžta į šviesą

 

Sugrąžinu RSS oranžinę etiketę į savo tinklaraštį, nes pakeitus skiną jau kuris laikas negalėjote užsiregistruoti naujienų paprastuoju būdu, dabar galite spausti RSS oranžinę kvadračiukinę ikonkę dešiniajame meniu stulpelyje ir skaityti nelankydami mano puslapio, arba spausk čia: http://dievas.wordpress.com/feed/

Butthole Surfers ir kiti jaunimo kumyrai sistemai rodo fuck’ą

 

„Butthole Surfers“ – dėmesio vertas pavadinimas, vėlyvosios paauglystės kumyrai turėjo įtakos ne tik išradingu pavadinimu, bet ir savotišku skambesiu. Turbūt šiuolaikinis underground jaunimas nebeklauso tokios muzikos, nors iš esmės tai niekas skirtis neturėtų, juk kokius Sex Pistols ar AC/DC tikrai klauso jaunieji muzikos fanatai, kuriems svarbu skambesys ir gyvastis, o ne knopkė ir popkė. Ir ne tik jaunimas turbūt neklauso, bet visi kartu visko drauge su malonumu paklausytų kokiame Roskildės festivalyje. Prisimenu, kai turėjau šios grupės t-šėrtą, tiesiog neįsivaizduojama retenybė, sunku buvo rinkti jos įrašus, o apie marškinėlius nė pasvajoti negalėjai, ir štai, aš kažkaip juos pasididžiuodamas dėvėjau! Tokia maikė su dideliu užrašu Butthole Surfers (Šiknaskylės Surferiai / Čiuožikai) ir žalia nupjauta koja – jokio pointo ir aiškios minties (beje, albumo Rembrandt Pussyhorse vaizdai). Keistai skamba, net ir iš šių dienų perspektyvos. Pamenu, kai vienas draugas vardu Namas mėgino tą stilingąjį drabužį išsikeisti į kažkokį kitą menkesnės vertės, tiesiog įžeidimas! Tam piliečiui matyt labai rūpėjo apranga (ir beabejo grupė), kad net mainytis užsimanė. Neveltui, matyt, gavo tokį vardą, net būdvardis Naminis įgytas dėl aprangos ir stiliaus trinimo universiteto koridoriuose ir suvelta šukuosena labiau kimbanti jam nei to paties žodžio tikrajam daiktavardžiui susilaukė visuotinio pripažinimo, vėliau trumpėjo iki pastato sinonimo, tiktai be skambiojo Butthole Surfers ir tuo pačiu vardu išvaizdžios maikės nešiojimo. Uh, kietai atrodžiau tiems penkiems piliečiams, kurie tuo metu žinojo ką reiškia šis stebuklingas užrašas ant maikės ir buvo girdėję jųjų skambesį. Tik tai greičiau turbūt buvo vidinis pasitenkinimas, nes tų piliečių nesutikti galėjau visai per visą maikutės nešiojimą, o ir sutikus tikėtis, kad perskaitys žavingąjį pavadinimą buvo nulinė. Kita esmė buvo save tapatumu pastatyti į BS vietą ir vienaip ar kitaip sistemai rodyti faką.

Na, gali dar suspėti ir į koncertus, jei esi Amerikos žemyne, arba paskubėk emigruot, kol nesibaigė tour dates: http://www.buttholesurfers.com/tourdates.html

VEKS – gėris ir kalno viršūnė, bei panegirika ir melas, Dabašinskas, Diržys, ekspertai.eu, www.alytusbiennial.com ir kita sakin makaliošė.

 

Štai kokį sluoksniuotą laišką gavau šiąnakt, tiesa, pirminį laišką 08,14 esu gavęs ir aš, kažkaip paskaičiau jį ne iki galo, pasijuokiau nuo dūšios, pakvatojau iki galo ir pamiršau, nenorėjau viešinti, bet šią visą istoriją jau įmesiu, nes kažkaip jau kreivai ideologiškai čia viskas atrodo, gali pats vertint, nes tas kraštutinumas veikia nei šiaip nei taip, tiesa, abu kraštutinumai. Dar prisiminiau, kad perskaitęs pagalvojau, kad pirminis laiškas aka Dabašinsko yra parašytas pačių VEKS darbuotojų, gal net Zuoko (o gal Dabašinskas gavo babkyčių iš VEKS’o už šį laišką, o gal kokiam keramikos projektukui žalią šviesą uždegė VEKS’as, bet tik su prievole parašyti laišką ir išplatinti patikliesiems, nieks nežina kulkas), tad man labai jau paprasta ši formulė pasirodžiusi, tad ir akivaizdi pabaiga nedelsė ateiti. Ar taip nemanai? Trumpai: Ekspertai.eu atsiuntė Diržio atsakymą į Dabašinsko laišką. Na, skaitom ir tyrinėjam, gal ką ištyrinėsim:

Ekspertai.eu sulaukė laiško, kuris mūsų manymu turėtų sudominti visus, kas neabejingas kultūrai ir ypač tarptautiniam- kriminaliniam, tačiau visų pakraipų Lietuvos valdžių globojamam ir puoselėjamam, iki šios dienos užtikrintai veikiančiam pinigų ir smegenų plovimo projektui VEKS.

http://ekspertai.eu

Štai šis laiškas:

kadangi labai abejoju cia isdestytu faktu pagristumu bei laisko tona laikau kryptingo ideologinio darbo pasekme, skyriau laiko jo pseudoekonominės strukturos analizei ir kritikai – manau, kad tai pasitarnaus ateities kovoms pries buržuazinius kultūrtrėgerius.
pagarbiai
Redas Diržys
daugiau kontrkultūrinių tekstų: http://www.alytusbiennial.com/
DEMUELA LA CULTURA SERIA!

Atviras laiškas VEKS‘o gynėjui p. Linui Dabašinskui

Mane neseniai pasiekė tūlo keramiko ir fotografo Lino Dabašinsko laiškas „Faktai, kurie kalba patys už save“, kurį pateikiu savo atsakymo pabaigoje. Atvirai prisipažinsiu – vos perskaitęs atvirą šio pono panegiriką oficiozui (netgi, atrodytų, pakankamai kriminalizuotam) ir kraštutinę panieką tiems, kam tai nepriimtina, nusprendžiau niekaip nereaguoti, nes tai tėra eilinė pikta apeliacija į tuščius autoritetus, praskiesta kažkokiu vos ne iš tarybinių laikų užsilikusiu patosu, o pats tekstas – atvirai grafomaniškas. Nežinau, iš kur tas ponas nukrito ir kur slypi jo begalinis noras giedoti ditirambus valdžiai, bet dar kartą perskaitęs jo tekstą, atradau keletą simptomų, kurių analize norėčiau pasidalinti.

Jau pačiu pirmuoju savo sakiniu p. Dabašinskas pabrėžia, kad VEKS‘as – tai gėris ir kalno viršūnė. Kažkodėl jis įvardija tai kaip „aukščiausią pasiekimą“, kurį kažkas mums „iškovojo“ ir „padovanojo“. Tam įrodyti jis nepateikia jokių argumentų, nes tai, jo manymu, matyt turi būti savaime suprantama. Save laikau ne tiek VEKS‘o, kaip korupcija ir grobstymais įtariamos struktūros, o visos „rimtosios kultūros“ kritiku, todėl noriu pabrėžti, kad vertybiniai šio pono vertinimai tėra laisvanoriškas jo paties atsisakymas pareikšti savo nuomonę ir susitapatinimas su galios struktūrų primetamu formatu. Žinoma, jis tam turi teisę, bet jo moralizavimas neturi jokio pagrindo ir nevertas dėmesio. Nepaisant viso tekste naudojamo patoso ir apsimestinio „objektyvumo“ (teigiama, kad bus pateikiami faktai, kurie tarsi kalba patys už save), teksto autorius save tapatina su „tiesos žodžio sakytojais“, o visus prieštaraujančiuosius – „tendencingais purvo pylėjais ir piktais užsakomaisiais komentatoriais“. Akivaizdu, kad susiduriame su amžinąja gėrio ir blogio kova… Gėrio pusėje be savęs, VEKS‘o, Europos sąjungos ir kultūrinio establišmento, jis rikiuoja visą profesionaliąją kultūrą ir akivaizdžiai save apibrėžia kaip buržuazijos cerberį. Numatomus savo oponentus jis kaltina netgi Europos kultūros sostinių projekto ir jo išliekamosios vertės nesuvokimu.

Tremtinio antspaudas tamsiuose sovietų koridoriuose.

 

Saloj sutikom vieno nemažo miesto Lietuvoje Vykdomojo komiteto pirmininką ir panašias pareigas užimantį pilietį, tai išgirdau iš tėvo, kad tas diedulis normaliai varė tais laikais, sako, kad 60 tremtinių į geras pareigas įstatė vienu metu, aišku, po kažkiek metų (nepriklausomybės metais) buvo šūdais apipilamas, nes mat buvo partietis ir su purvina praeitimi, niekas gi nesigilino, kad tas žmogus daug gero padarė ir kur kas geresnis politikas ir dabar yra (būtų, jei būtų), juolab, geresnis žmogus, ir daugiau gero padaręs nei bet kuris eilinis.

Tai tėvas pasakojo, kaip jį ne kartą kviesdavo įvairios komisijos ir jis jau turėdavo tapti ten gamyklos direktoriumi (baldų fabriko), vėliau ten pavaduotoju (naftos bazė) ir bala žino kuom, gal net tuo pačiu Vykdomojo komiteto pirmininku, tik vat komisija kai atversdavo vieną puslapį – iškart sakydavo, kad žinai, jis netinka. Tas puslapis buvo apie tėvo tremtį. Vėliau jau tėvas nebeidavo į tas komisijas ir juokaudavo savo darbuotojoms, kad jis mol netinka tom pareigom, nes matai dar nedaaugo, o kai kokį partietį debiliuką pastatydavo jam vadovauti, tai tėvas tą turėdavo mokinti kaskart. O sovietinė sistema tik debiliukus ir statydavo į aukštesnies pareigas, taip ir gyveno šalis, debiliukai vadovavo nieko nesuprasdami. Tiesa, tėvai, sakė, kad tas sutiktasis saloje buvo vienintelis intelektualus ir geras žmogus aplink įvairaus plauko debiliukus. Štai tokia liūdna istorija.

Nors, kaip sakant, jei istorijos ratas būtų pasisukęs kitaip, tai nebūtų dabartinio patyrimo ir džiaugsmo, neliūdėkim, viskas gerai!

Kelionė po Rodo salą, Graikija.

 

Intensyvaus nebekeliavimo priežasčių gali surasti daug, ne tik ekonominių, o mėgautis gali vis dar taip pat intensyviai. Nenustebtum juk, tu, jei pasakyčiau, kad pagaudavau save svajojantį ant jūros kranto, kaip ant debesies krašto. Rojus žemėje kartais yra. Kad Kubilius meluoja, kad Lietuva nėra „nelaimės zona“, melas akis bado net kaimiečiui, net ir tam emigrantui, kuris jau žino, kad ambasada yra Londone, o ją galima pasiekti pėsčiomis ir be paso. Tiesa, nebežinau Valinsko likimo ir kitų cirko dalyvių veidų nebepamenu, ačiū atostogoms!

Įsivaizduok idilę: saulė kepina, viduryje Viduržemio jūros stovi tramplynas šokti į vandenį, drąsiausi šokinėja nuo 5 metrų aukščio, lėtai krenta į vandenį, pro šoną plaukia sovietinė „Raketa“ ir, deja, smarkiai dūmina, vėliau plaukia keliolika keltų su lig kalnu dydžio, aplink nuogos merginos šoka Lambadą, iš toli skamba puiki lounge muzika, tu neri į sūrų vandenį, nieko nejudindamas iškyli į paviršių ir plūduriuoji… Jergutėliau! – sušuktum ne kartą.

Turbūt dar kažką pamiršau, tačiau aprašiau realybę. Ot, pasvajokime lietuviai, kad tai būtų Lietuva, a?! Deja, tai Rodas. Lietuvninkai turėtų susgribt ir verst Rodasas, nes vietine graikų kalba Rodas yra tiesiog, Rodasasininininkaituva – būtų tiesiog idealus pavadinimas salai įvardyti, kurios krantus skalauja Egėjo ir Viduržemio jūros, viena banguota, antra rami.

Ne toks žavingas bendras vaizdas kaip Kretoje, tačiau savaitę kimaro pilnai suformatuoja smegenėles. Keli idealaus rojaus vaizdai ir pajutimai pramuša kamščius, o likę patyrimai užglaisto. Automobiliu nelabai yra kur važiuoti, sala 80 ant 40, laivu bene taip pat. Kėlėmės į Symi salą, nelabai egzotiška lietuvio tinklainei, nes kažkoks itališkai neoklasikinis dažytas namukų stiliukas labiau priminė saldų Vilniaus senamiestį nei egzotišką salą. Panormitis vienuolynas buvo kiek įdomesnis, nes 1000 kelto turistų sutilpo beveik į palapinę. Vienuolės spjaudėsi man į kamerą, nes galbūt joms amžinas gedulas, kažkada iškart palaidojo visus vyrus… O maudynės lengvai gelbėjo nuo visų istorinių kataklizmų, nors vanduo „iš krano“ yra greičiau „iš žemyno“ rakinamas.

Lindos miestas vienas geresnių atradimų bei, žinoma, šio kaimelio pliažas. Rodo saloje yra dar keletas įspūdingų tvirtovių griuvėsių, kelios salos supa taip pat, keletas žavingų pliažų ir Rodo miestas su savo pilimi bei senamiesčiu joje bei gariūniška pasirinktimi. Rinkis „Team Boys“ – neapsiriksi!

No Impact Man – populiarėjantis ekologiškas gyvenimo būdas ir filmų kūrimo (vėl) būdas.

 

Prisimenant anksčiau mano atpasakotą personažą iš realaus ekologiško gyvenimo parodytą Transmediale festivalyje, kur suomis su šeima gyveno nenaudodami produktų pagamintų iš naftos, taip pat lengvai pasunkindami savo kasdienį gyvenimą, kai tas kasdienis virto vien tik tuo ekologišku, net ir ne kasdienis virto užsiėmimu ir paieškomis kaip čia viską suekologinti, tuo pačiu ir kaip susukti dokumentinį filmą ir išgarsėti, nepamirškime to.

Čia kitas bičas gyvena jau Niujorke: http://flavorwire.com/37980/no-impact-man#media

Survival Kit

An arts event in the Riga city where local and international artists are invited to reflect on the diverse survival strategies.

http://www.lcca.lv/projects/survival_eng/

A.Šliogeris filosofuoja: visi mūsų „nacionaliniai projektai“ yra aferos.

 

Lietuvoje neįmanomas joks nacionalinis projektas – visi jie baigiasi aferomis, tokiomis, kaip privatizavimas, žemės grąžinimas, Valdovų rūmų statyba arba „Leo LT“. Taip DELFI tvirtino filosofas Arvydas Šliogeris. Jo nuomone, dabartinė krizė Lietuvoje taip pat yra aferos padarinys: už tuos, kurie ėmėsi astronominius kreditus ir statėsi „pilaites“ ne pagal pajamas, dabar smunkančiu savo gyvenimo lygiu sumoka kiti. Kaip toje reklamoje: „runkeliai“ gali sakyti „aš moku“, „aš moku“, o „pilaičių“ savininkai – konstatuoti: „Jie moka“.

Lietuvos respublika neįvyko

- Veik prieš du dešimtmečius per referendumą lietuviai masiškai balsavo už tai, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė valstybė. Kaip per dvidešimt metų pavyko įgyvendinti šiuos siekinius?

- Fotografuojant juostiniu fotoaparatu, iš pradžių gaunamas negatyvas, ir tik po kurio laiko, ryškinant juostą, atsiranda pozityvas. Aš gana aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloje. Yra du požiūrio taškai: tas, kuris buvo tada, ir tas, kuris atsirado dabar. Vienas iš jų atitinka foto negatyvą, kitas – foto pozityvą.

Baltijos kelias, Nepriklausomybės paskelbimas buvo kaip tas foto negatyvas: galėjome tik spėlioti, kas bus. Tai buvo didelių vilčių metas. Ir tai buvo būtent „negatyvas“, nes sovietmetis buvo kalėjimas: tauta dar nebuvo „išsiskleidusi“. Per dvidešimt metų pereita į „pozityvą“: tauta „išsiskleidė“. Ir turiu pasakyti, kad pozityvas – visai ne toks, kokio galima buvo tikėtis prieš 20 metų „fotografuojant“.

Lietuvos Respublika, kokios mes tikėjomės, neįvyko. Neneigiu gerų dalykų, bet ji yra daug prastesnė, nei tikėjomės; vaizdas – labai liūdnas. Švenčiant Baltijos kelio metines, manyje buvo daugiau liūdesio nei džiaugsmo.

- Kokios, Jūsų vertinimu, yra didžiausios neigiamybės?

- Mūsų valstybė egzistuoja tik kalbose – kaip Platono „Valstybėje“. Man tikros, vakarietiškos valstybės esmę – valstybės, kurios pamatus padėjo senovės graikai – išreiškia žodis „respublika“. Pagal šiuos kriterijus, mes valstybės neturime.

Viena didžiausių problemų – neturime politinės klasės. Apskritai neturime politiko tipo. Yra priartėjusių prie politiko modelio, bet nėra nė vieno, apie kurį galėčiau sakyti, kad tai – valstybės vyras, valstybininkas. Daug kalbama apie pilietinę visuomenę, bet aš tokį dalyką laikau fantomu. Pilietinės visuomenės niekada nebuvo, nėra ir nebus. Bet pilietinė valdžia – gali ir privalo būti. Respublika be pilietinės valdžios yra neįmanoma.

Visus mus valdo egoistinis interesas; tai natūralu. Tik krikščioniškų angelų choruose būna „žmonijai tarnaujančių“ šventuolių. Savo ruožtu daugelis mąstytojų, pradedant Platonu, bandė aprašyti, kas yra valstybininkas. Valstybininkas yra tas, kuris 50 proc. skiria savo egoistiniams poreikiams ir 50 proc. atiduoda bendruomenei; tas, kuris galvoja ne tik apie savo piniginę, ūkį ar šeimą, bet ir apie valstybę.

Lietuvoje tokių žmonių nėra. Priežastis aiški: 400 metų vergijos. Lietuva yra okupuota nuo Liublino unijos laikų. Lenkų okupacija tam tikru atžvilgiu buvo dar žiauresnė nei bolševikų, nes ji pakirto tautos šaknis. Politinė klasė buvo sunaikinta. Etninis substratas paverstas vergais; vadinu tai istoriniu „užšaldymu“. O kai įvyksta jo „atšildymas“, išlenda psichologinės matricos, mąstysena, kuri buvo užšaldymo metu. Lietuvių tauta buvo užšaldyta feodalinėse struktūrose, pasižyminčiose silpna centrine valdžia ir vietos kunigaikštukų viešpatavimu.

Ir dabar visa tai atsikuria. Mūsų centrinė valdžia – labai silpna. Kodėl? Nes ji neturi autoriteto. Kaimuose žmonės apie ją sako tiesiai šviesiai: „vagys“. Kaip gali būti stipri autoriteto neturinti valdžia? Aš nesakau, kad jie – vagys; sakau tik, ką apie mūsų Seimą ir vyriausybę galvoja mūsų piliečiai.

Kas pavogė Kalėdų eglutę, Zuokai? Vaikai verkia…

Kažkas nufyrino Kalėdų eglutę ir jam negėda. Jam svarbu, kad kišenėse šlama. Šis geras juokas (juokas per ašaras) yra net su skanuota sąmata pateiktas, Concept Events prisidėjo prie vaikų ašarų ir skalbyklos.

Nusikaltėliai nutraukė eglės žygį Dubline

“Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ (VEKS) – tai šventė ne tik miestiečiams, bet ir visiems šalies gyventojams bei turistams. Ši šventė intensyviai švenčiama jau nuo 2006 metų.

Vienas pirmųjų įspūdingų VEKS projektų buvo „Vilnius sveikina Dubliną“. Tai išskirtinis, nebijantis iššūkių projektas, kuris, kaip ir dauguma VEKS projektų, turėjo būti ilgalaikis.

Deja, atsitiko nelaimė. Ir ta nelaimė atsitiko, kaip išaiškėjo dabar, ne šiandieninės pasaulinės ekonominės krizės metu. Tai atsitiko kaip ant mielių augančioje Lietuvos ekonomikos ir BVP akivaizdoje prieš dvejus metus.

Bet apie viską iš pradžių. 2006 lapkričio 8 d. Vilniaus savivaldybė paskelbė tokį nuotaikingą tekstą:

“Vienoje iš centrinių Dublino miesto aikščių šįmet bus pastatyta tokia pat kalėdinė eglutė, kokia puoš ir Rotušės aikštę Vilniuje. Vilniaus miesto savivaldybės delegacija kartu su atsakingų kompanijų vadovais apsilankė Airijos sostinėje aptarti ir suderinti projektą „Vilnius sveikina Dubliną“.

Dubline įvyko daug susitikimų su miesto valdžios atstovais, tarybos nariais, Lietuvos ambasados darbuotojais, lietuvių bendruomenės aktyvistais. Vilniaus delegacija su miesto šeimininkais išrinko būsimai Kalėdų eglei vietą, aptarė technines eglės atvežimo, surinkimo, stabilumo, atsparumo vėjui, papuošimų įžiebimo klausimus.

Lietuvių bendruomenė su dideliu entuziazmu ir malonumu ėmėsi įgyvendinti šį projektą. Eglės surinkimo, puošybos darbus sutiko atlikti Airijos statybos kompanija, kuriai vadovauja ir dirba lietuviai. Eglė bus unikali, pusiau dirbtinė, suformuota iš žalių šakų.

Kalėdinės eglutės įžiebimas vyks gruodžio 7 dieną. Šventiniame renginyje susirinkę vilniečiai ir miesto svečiai galės stebėti TV tiesioginį tiltą su Dublinu, išgirsti sostinių merų sveikinimus, paklausyti airių ir lietuvių kalbomis atliekamų kalėdinių giesmių.

Lietuvių šeimos, gyvenančios Airijoje, galės nors simboliškai sugrįžti į tėvynę, pamatyti mėgstamų žvaigždžių pasirodymus. Vilniečiai prisimins seniai išvykusios tautiečių grupės „Airija“ dainas.

Vilnietiškos Kalėdų eglutės atsiradimo Dubline idėja iškilo pavasarį Vilniuje vykusiame sostinės mero Artūro Zuoko ir Lietuvos Respublikos ambasadorės Airijoje Izoldos Bričkovskienės susitikime. Vilniaus meras, palaikęs šią iniciatyvą, kreipėsi į Dublino merą lordą Vincent Jackson. Dublino miesto vadovas pareiškė nuoširdžią padėką ir pažadėjo pasirūpinti eglutės pristatymu, įrengimu ir apsauga.

Projekto įgyvendinime aktyviai dalyvauja ir Airijos ambasada Lietuvoje bei šios valstybės atstovas Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J.E. ponas Donal DENHAM.

Šis projektas yra „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programos dalis. Eglutę Dubline papuoš ir iš Vilniaus atvežti plakatai su užrašais – „Vilnius –Europos kultūros sostinė 2009“, „Kalėdų eglė – Vilniaus dovana Dublinui“. Vėliau ši eglė keliaus į kitus Europos miestus ir 2009 m. bus pastatyta Lince. Šis Austrijos miestas taip pat bus Europos kultūros sostinė 2009 metais.”

Norėdami sužinoti gerosios Lietuvos ambasadorės Kalėdų eglutės likimą, ekspertai.eu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę. Norėjome, kad atsakingi darbuotojai papasakotų apie šios eglutės kelią per Europos miestus, apie tai, kaip buvo skleidžiama Geroji žinia apie Lietuvą, apie šiandieninę Kalėdų eglutės geografinę vietą bei likimą.

2009 rugsėjo 1 d. klausimai Vilniaus savivaldybei:

1. Po kokius dar Europos miestus, kaip žadėta, ši Kalėdų eglutė keliavo?

2. Ar Kalėdų eglutė, kaip ir žadėta, buvo pastatyta ir Lince?

3. Kur šiuo metu yra (ar sandėliuojama) ši Kalėdų eglutė?

4. Ką planuojama su šia Kalėdų eglute daryti šiemet?

2009 rugsėjo 2 d. Vilniaus savivaldybės atsakymai:

1. Kiek žinoma, eglė daugiau nekeliavo.

2. Lince ji nebuvo pastatyta.

3. Departamento balanse eglės nėra, todėl galima manyti, kad ji iš Dublino negrįžo arba grįžo į privačias rankas.

4. Kadangi eglutės nėra, tai ir su ja susijusių planų nėra.

Visuomenė šokiruota. Faktas – Kalėdų eglutės Gerosios žinios žygis per Europą pasibaigė pačioje pradžioje. Kodėl tai taip ilgai buvo nutylima, kas už tai atsakingas? Pagaliau kur dabar yra pati Kalėdų eglutė? Juk jai buvo paaukoti milžiniški Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai.

Kol kas ekspertai.eu dar neturi duomenų iš renginį organizavusios ir turėjusios organizuoti firmų, pagaliau ir iš tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko, bet ryžtingai sieks aiškumo ir kreipsis į Dublino miesto policijos komisariatą, Airijos ambasadorių Lietuvoje ir galbūt į Lietuvos generalinę prokuratūrą, nors patirtis rodo, kad pastaroji įstaiga nelabai kuo gali padėti Lietuvos piliečiams.

Ar negalėjo panašus likimas ištikti ir kitų VEKS projektų? Pavyzdžiui – kodėl taip ir neįvyko iki galo labai plačiai išreklamuotas ir didžiulio visuomenės susidomėjimo sulaukęs tarptautinis projektas “Gyvūnas”, kur visi Vilniaus ir jo apylinkių darželinukai turėjo piešti gyvūnėlius? Klausimų kyla ne vienas…

Gaila ne tik pačios eglutės, bet ir kiekvieno žaisliuko, kuris puošė šį dirbtinį unikalų medelį. Ir ne tiek svarbu žaisliukų, puošiančių Dublino Kalėdų eglutę, kaina (vien žaisliuko kaina 1287 Lt), svarbu ne pati Dublino Kalėdų eglutės projekto kaina (gerokai daugiau kaip pusė milijono litų). Ne pinigais reikėtų matuoti skiriaudą, kurią patyrė tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos piliečiai.

Svarbiausia – kas ir kaip kompensuos moralinę Kalėdų eglutės praradimo kainą?

ekspertai.eu inf.

Debilų valdžia susgrimba po kelių metų dėl savo sušiktų draudimų. Gal galėtumėte atšaukti kultūros sostinės vardą?

 

Neduoda ramybės debilų šalies debiliška valdžia, stebėtis net ir labai nesistebiančiam suranda kaskart, štai šį kartą atsiima savo draudimą pardavinėti alkoholį kavinėse žvėriškiausios šventės – rugsėjo 1 dienos proga, pizdiec, debilizmas. Gal dar galite prikelti Leniną?:

Po dvejų metų pertraukos Lietuvos kavinių, barų, restoranų ir kitų viešojo maitinimo įstaigų lankytojai rugsėjo 1 d. galės įsigyti alkoholinių gėrimų. Prekyba svaigiaisiais gėrimais pirmąją mokslo metų dieną vis dar draudžiama parduotuvėse.

Draudimas taip pat negalioja tarptautinio susisiekimo traukiniuose, laivuose, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat neapmuitinamose parduotuvėse ir specialiose prekybos vietose, kuriose alkoholiniai gėrimai parduodami tik iš Lietuvos Respublikos išvykstantiems keleiviams.

Visuotinis draudimas prekiauti alkoholiu rugsėjo 1 d. buvo įvestas 2006 metų rudenį, tačiau vėliau apribojimai buvo sušvelninti.

vz.lt info.

Įdomu, kada vėl uždraus.

Prisimenu, kai mes pisom tiems debilams protus ir pardavinėjom tas rugsėjo pirmąsias alkoholį, ot dūrėm debilams makaules, ot gerai lochai buvo išrūryti…

Gal dar ką uždrausite, ar ką nors vėl atdrausite trumpam?

Fotografijos meno nuorodos

 

Keletas fotografinių linkų aplink ISSP:

http://www.christelooms.com/

http://www.vanessawinship.com

http://www.still-dancing.com/forum/read.php?7,20072,20072

www.issp.lv

Tarptautinę vasaros fotografijos mokyklą 2009 Ludzoje, Latvija, aplankius.

 

Produktyviai prabėgo, jau ketvirtoji, tarptautinė fotografijos meno vasaros stovykla Ludzoje, Latvija. Gausybė dalyvių jungėsi bendriems projektams, kūrė mistines istorijas, dokumentavo apylinkes, ieškojo grožio ir idėjų santykio, užsiiminėjo įprasta kūrybine veikla ir fotografine praktika. Mokyklos dėstytojai, geresni vienas už kitą, dėstė savo kūrybines užduotis ir kartu su studentais sprendė iškilusius klausimus.

Fotografijos kraštutinumai susitiko nuošalioje Latvijos erdvėje, nuo juodai baltos fotografijos iki skaitmeninių atspaudų ieškojo geriausių išraiškos formų vietinėse erdvėse. Vėliau visi darbai buvo eksponuojami Ludzos kino teatro salėje, kai kasdienės ekskursijos supažindindavo vasaros mokyklos studentus su vietiniais gyventojais, Latgalės istorija ar įspūdingais dub muzikos rimtais atvežtais tiesiai iš Rygos, tai Varka Crew dydžėjų pasirodymai.

Ginkluoti naujausiomis technologijomis ar priešistorinėmis kameromis studentai kasdien pasklisdavo po apylinkes ieškoti idealaus kadro. Vienas įspūdingiausių kūrybinių dirbtuvių dėstytojų Peeter Linnap, Tartu meno akademijos profesorius ir fotografijos katedros vedėjas, sukūrė įstabias prielaidas dirbti ne tik su fototechnika ir medžiagomis, bet ir idėjiškai, jo iškelti klausimai atskirti realų ir fiktyvų pasaulius fotografijos priemonėmis vainikavo puikiausiais studentų darbais. Darbų serija Perverspective jaunojo latvių fotografo Jānis Klimanovs sužavėjo ne vieną parodos lankytoją, tai gilesnis požiūris į perspektyvą, tai sulaužytos perspektyvos darbai ieškantys kuo aštresnio kampo paneigti pačios perspektyvos dėsnius.

Vienas vakaras buvo skirtas studentų anksčiau sukurtų darbų peržiūrai. Pristatymuose suskambo ne vienas autorius, tačiau aiškia pozicija sužybėjo portretistė Nyderlandų menininkė Christel Ooms. Aiškios formos bei spalvos ir taiklūs paaiškinimai bei kiekvienos fotografijos apipinimas gyvomis istorijomis žaidė drauge, socialiniai aspektai papildė ne vieną autorės darbą. Visų studentų ankstesniuose darbuose spindėjo meilė gyvenimo akimirkoms ir žavingai motyvuotas fotografijos pasaulis reiškėsi įvairiomis formomis. Po šios peržiūros pasidarė aišku, kad „ne pėsti“ susirinko dalyviai, o paragavę ne tik mėgėjiškos fotografų duonos, atvyko ne tik išmokti fotografuoti, bet atrasti naujų formų naujose erdvėse bei sutikti naujų bendraminčių ir su jais pasidalinti patirtimi.

Žymi pressfotografė Vanessa Winship iš studentų reikalavo aiškaus aplinkos ir žmogaus santykio. Kas jos pačios nuotraukose yra aktualu, tą dėstytoja ir mėgino perduoti savo grupės studentams. Su jautria pajauta įvairūs portretai ir landšaftiniai peizažai buvo miksuojami studentų galutiniuose darbuose. Pačios dėstytojos įtaka aiškiai jautėsi studentų darbuose, o jos rytietiški motyvai labai tiko ir atšiauriam Latvijos miesteliui.

Mehmet Kismet turkų kilmės fotografas dirba tik su analoginiais fotoaparatais, tad jo pagrindinis reikalavimas studentams ir buvo – naudoti senąsias fotomedijas bei dirbti tik su juodai balta fotografija. Išsekinti šios grupės studentai ne tik ieškojimų, bet ir naktinio gyvenimo fotolaboratorijoje, pateikė gražius peizažus su makrodetalėmis galutinei ekspozicijai.

Gausybė atradimų, naujų formų ir gilių idėjų išaugo vasaros mokyklos rėmuose. Gyvenimas internato mokyklos bendrabutyje suteikė postsovietinės egzotikos ir latviškojo kasdienybės realizmo atvykusiems studentams iš viso pasaulio. Nykoka buvo aptikti, kad kaimyninės šalies fotografijos moklyklos studentų sąraše šiais metais neliko vietos Lietuvos studentams, ar lietuvaičiams per daug arti ši „neegzotiška“ šalis, ar yra manoma, kad per žemas lygis būtų dalyvauti tokioje mokykloje, tačiau vienintelis Lietuvos atstovas ir šio straipsnio autorius puikiai ne tik praleido laiką, bet ir pasipildė fotobagažą, kaip beje ir kiti 52 studentai iš 13 šalių.

Tikėkimės, kad šis straipsnis „patrauks akį“ ne vienam žavių akimirkų mėgėjui ir jis jau nuo šios akimirkos ruoš save ir savo fotobagažą ateinančių metų tarptautinei vasaros fotografijos moklyklai Latvijoje. Mokyklos svetainė internete: www.issp.lv

Kasdienuarai

 

Madonna ir nemirusi sugeba būti gyva. O štai estai net gyvi yra negyvi! Kai čia pat lenkai į žvaigždės koncertą susirenka vos ne kaip į Roskilde ir šėlsta, ir vietine daina sveikina dainininkę. Primenu, kad Jacksonas gyvas tik po mirties.

Savaitgalis Druskininkuose ir procedūrose praplėtė akiratį, nes viešbutis Pušynas, ar koks kitas sovietinio archpaveldo šedevras Lietuvoje, ne visada, o turbūt visada atvirkščiai, būna toks egzotiškas savo euroremontu viduje. Nors miestelis tikrai įspūdingas, o vietiniai didžiuojasi greit atsirasiančiais atletų olimpaikštynu bei dengta slidinėjimo trasa, mažai rasi skirtumų nuo kitų kurortų, nors rasi, štai lenkų dauguma, rusų vidurys ir žydų mažuma, lietuvių nerasi. Čia tau ne Kupiškis, ei bohu.

Tas senas Vilniaus kiemelių pasirinkimas baigėsi ne maža švente Le Boheme technikos bibliotekos kiemelyje, visai gerai, tik, kad virtuvę kiek paįvairintų, o tai kitąkart varysiu į Jurkalnės restoraną…

Iš Sigito Gedos memuarų

Senoji Vokietija, Melzungenas

Provincijos miestelis išliko nenukentėjęs per visas pervartas. Senamiesčio namai: pirmam aukšte būdavo laikomi gyvuliai, antrame – gyveno žmonės, o trečiame – laikomas šienas…
Sugalvok tu man!
Miestelio „sargas“ – skulptūra „Valstietis su kirviu“.

Airių humoras

Tada, kai vyravo masinė emigracija (praėjusio amžiaus 8-asis dešimtmetis):
– Tas, kuris išvyks iš Airijos paskutinis, tegul nepamiršta išjungti šviesos.
Iš aštuonių milijonų gyventojų tada tėvynėje buvo likę tik pusė – keturi milijonai. 

Apie pilietybę

Prieš keletą metų per gyventojų surašymą keletas čekų užsirašė… eskimais, nors nieko bendra su jais neturėjo.
Svarbiau nei pilietybė yra savastis arba tapatybė, t. y. kuo žmogus jaučiasi.

Iš šių trijų išsirink sau tinkamą ir vadovaukis, jei neradai idealaus – internete paieškok daugiau.

Levi’s ir Vice Londone gatvėse siaučia geruoju.

 

Jei esi londonietis ar ten pat imigravęs lietuvis, gali pasireikšti kūrybiškai ir parodyti ką sugebi Londono gatvėse ir dideliuose formatuose, grafičių jie nepriima, bet visa kita sakė sueis: http://www.viceland.com/liveunbuttoned/

Genealogija – šeimos medis, herbas, istorija ir t.t.

 

Jei domina šeimos istorija ar domins kada nors, gali lengvai rasti seklių kontaktus čia: http://www.genealogija.org

Pats esu bandęs socialinį tinklą Geni.com, o tu gali pasidairyti ir plačiau:

• Family Tree maker
   
• Ancestry.com – siūlo nemokamą narystę 14-kai dienų.
   
• Agelong tree - palaiko lietuvių kalbą

• PhpGedView  Su šia programa Jūs galite kurti savo genealogiją internete, jie net aprūpina vieta (hostingu).
   
• Brother Keeper – esu išbandžius, galima naudotis nemokama, pilna programa mokama. Sudaro visą genealoginę bazę, bet nepalaiko lietuvių kalbos.
   
• Great Family – bandymui 30 dienų, vėliau reikia pirkti. Su šia programa galima kurti savo genealogiją ir ninternete.
   
• MyHeritage.com – greičiausiai augantis šeimų tinklas pasaulyje, išversta į lietuvių kalbą. Programa Family Tree Builder įdeda nuotraukas ir jas parodo flash’u. Turint gedcom failą, programa sukūria viską per minutę ir gali automatiškai publikuoti internete, vėliau aktyviai siunčia pranešimus apie Tavo giminaičių svarbias datas, bei praneša apie surastus virtualiame pasaulyje galimus genealoginius ryšius.
   
• Geni dirbama internete, schemas gali matyti tik prisijungę giminaičiai
   
• Susidaryti savo genealoginį medį internete (anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis)