A.Čekuolis: Pasaulio pabaiga

Iš Balsas.lt:

A.Čekuolis: Pasaulio pabaiga

Prieš pat Naujuosius metus Saulėje prasidėjo milžiniškos audros. Kilo negirdėto dydžio žemės drebėjimai Amerikoje. Jų sukelta cunamio banga nuo Amerikos krantų Atlanto vandenyne eina į rytus.

Banga daugiau negu 200 metrų aukščio ir keliasdešimties kilometrų pločio. Ji neša fantastiškai didelį kiekį vandens, ir jo jėga pasireikš pasiekus britų salas, Norvegiją ir didįjį piltuvą į Baltiją – Skergerako, Kategato ir Zundo sąsiaurius, pro kuriuos sunkiai praeis ir nežinia ką padarys su visiškai plokščia Danija, iškilusia nuo jūros paviršiaus vos kelis metrus. Baltijos lygis pakils tiek, kad Klaipėda, Nemuno žemumos ir Žemaitija iki pirmųjų aukštumų bus užpilta jūros vandeniu.

Pranašysčių choras

Tai dalis amerikiečių superfilmo, kuris vadinasi “2012″. Jis rodomas ir pas mus. Filmas remiasi senovės majų kalendoriumi, kuris baigiasi 2012 gruodžio 21-ąją. Ir ne vien šis filmas teigia, kad tada bus pasaulio pabaiga. Taip mano daug kas. Kuo arčiau ta diena, tuo daugiau internete ir žiniasklaidoje įvairių sensacijų apie artėjančią mūsų civilizacijos pabaigą. Nereikia stebėtis. Niūri žiema. Infekcijos, sunkmetis. Mažėja uždarbis ir net pensijos. Darbų netenka jauni ir seni. Prognozuojama, kad bus dar blogiau. Turi būti granitinis optimistas, kad nepradėtų atrodyti, jog viskas baigiasi. Tokioms nuotaikoms sunku pasipriešinti ir todėl, kad kolektyvinėje visų mūsų atmintyje įrašyti atsiminimai apie tikrai įvykusias nelaimes – tvanus, vulkanų išsiveržimus, meteoritų lietų. Apie tai pasakojama visose kultūrose ir religijose. Pagoniškoje senovėje tai buvo aukštosios būtybės ir dievai, kurie nužengdavo nuo debesų žmonių teisti. Paskutiniojo teismo elementų randama Zaratustros išpažinėjų istorijos šaltiniuose – tai senovės persų religija. Iš jos “Paskutiniojo teismo” viziją perėmė senovės judėjai, iš jų – krikščionybė, vėliau – islamas. Panašiai ateitį matė senieji etruskai ir germanai. Tai bus, skelbė jie, paskutinis dievų mūšis, po kurio ugnis sudegins dangų, o žemę užlies tvanas. Germaniškas nuodugnumas ir užmojis.

Gąsdinimų buvo visuose pagonių tikėjimuose. O kaip kitaip žmogus tavęs klausys ir kaip atimsi iš jo paskutinį duonos gabalą? Daug išgalvoti nereikėjo. Žemė, ant kurios gyvename, yra karštas suspausto skysčio rutulys. Jo paviršiuje esantys kalnai ir vandenynai – tai tik plonas, trapus lukštas, daugelyje vietų suskilęs. Tačiau žmogaus gyvenimas trumpas, net nesiekia šimto metų. Geologiniai arba kosminiai reiškiniai, matuojant juos žmogaus amžiumi, vyksta neišpasakytai retai. Ne tik dauguma žmonių nugyvena savo amžių su jais nesusidūrę, bet ir ištisos tautos susiformuoja, tūkstančius metų gyvena, keičiasi, kovoja, išnyksta arba susilieja su kitomis, ir per tą laiką – žmonėms ilgą, o žemės rutuliui trunkantį tik akimirką – nepatiria jokių žymesnių sukrėtimų. Žinoma, dar priklauso kurioje žemės rutulio dalyje gyveni. Bet pasakojimai apie nelaimes eina ne tik iš kartos į kartą ir iš vienos tautos į kitą – pakeliui jie dar neišvengiamai pagražinami ir padidinami.

Pasakojimų apie tvaną yra visose religijose. Bet juk negalėjo būti tokio tvano, kuris užlietų visą žemę. Nėra tiek vandens. Tačiau kažkas kažkada, galbūt visa tauta, buvo pakliuvusi į baisią nelaimę ir matė vandenį “kiek tik jų akys užmatė”.

Kartais nelaimės nepalieka liudytojų. Kretos saloje gausybė labai senų griuvėsių, rodančių, kad būta didingų rūmų, bet nėra jokių rašytinių paminklų ir nėra palikuonių. Neseniai paslaptis buvo išaiškinta. Netoli Kretos, toje pačioje Egėjaus jūroje, yra Santorini sala. Joje prigesęs vulkanas Thera, ir dabar kartais paburbuliuojantis. Prieš 3,5 tūkst. metų sala sprogo, ir vienas salos šlaitas, apie 60 kubinių kilometrų, iš didelio aukščio virto į jūrą, sukėlė bangą, kuri nusirito iki Kretos. Tai buvo tipiška cunamio banga, gero dangoraižio aukščio, bet labai plati. Ji nušlavė visą Kretą ir nuėjo toliau – iki Afrikos, kur sukėlė nemažą potvynį. Santorini salos gyventojai išsigelbėjo, nes jų žemė visus metus iki sprogimo drebėjo, spjaudėsi sieros dūmais, dūzgė nuo augančios įtampos. Tačiau jie negalėjo įspėti kaimynų, nes nežinojo, ką jų vulkanas iškrės ir neturėjo tokio paprasto daikto kaip radijo siųstuvas. Gali būti, kad Platonas, rašydamas apie Atlantidos žuvimą, omenyje turėjo Santorinį ir Kretą. Panašių, visiškai nepaaiškinamų griuvėsių yra ir Maltoje.

Blogai, kai nėra radijo

Antikos laikais radijo nebuvo. Tačiau jeigu apie 2004-ųjų gruodžio 26 dienos cunamį būtų pranešta iš anksto, būtų išgelbėta šimtai tūkstančių gyvybių. Tą dieną žuvo 230 tūkst. žmonių.

Dar svarbiau – žinios. Kai Japonija pasiuntė Maldyvų vyriausybei žaibo telegramą: “Cunamis jus pasieks po dviejų valandų”, aukšti valdininkai klausinėjo vienas kito, kas tas cunamis. Dėl visa ko prezidentas įsakė nusiųsti į oro uostą garbės kuopą.

Stichinių nelaimių buvo ir bus, bet mokslui kopiant į vis naujas aukštumas ir gerėjant ryšiams, nelaimes galima numatyti. O ryšiai, greitasis transportas, modernios gelbėjimo priemonės gali aukų skaičių padaryti nereikšmingą.

Asteroidai – chuliganai

Bet kokia nauda iš ryšių, jeigu į mus trenksis milžiniškas asteroidas? Taip jau buvo. Į 160 kilometrų storio asteroidą Baptistiną, skriejantį asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio, rėžėsi kitas, bevardis asteroidas ir jį suskaldė. Nuolaužų spiečius ir toliau skrieja, bet viena dalis (apie 10 kilometrų storio) nulėkė į šoną, pateko į Žemės traukos zoną, sukosi keliolika metų aplink ją ir galų gale trenkėsi prie Jukatano, dabartinės Meksikos, padarydama 180 kilometrų daubą, maždaug kaip nuo Vilniaus iki Raseinių. Tai išsviedė į stratosferą tiek žemės, uolienų, vandens, kad jų sluoksnis sukosi apgaubęs žemę apie 200 metų. Viskas atšalo (kitų nuomone, – įkaito), beveik visa gyvybė, įskaitant dinozaurų kiaušinius, žuvo ir suakmenėjo. Paskui gyvybė kūrėsi iš naujo, kitokia.

Yra ir kitų mokslinių teorijų, bet niekas nesiginčija, kad toks smūgis buvo. Tik nei žmogaus, nei jo pirmtakų tada dar nebuvo. Visa tai vyko prieš 65 mln. metų. Nė nesistenkite tokį laiko tarpą įsivaizduoti. Nei mūsų smegenys, nei vaizduotė tam neparuošta. O jei vėl taip atsitiks? Jeigu kas 65 mln. metų, man nerūpi. Bet žmonės gadina sau nervus žvalgydamiesi po žvaigždėtą dangų, nes filme katastrofa pavaizduota taip įtikinamai, kad net labai pakanti amerikiečių spauda pasipiktino – negalima kalti pinigus naudojantis žmonių neišprusimu. O filmo kūrėjai Amerikoje net paskelbė loteriją. Traukiami burtai – kas pateks į būrį, kurio nariai bus gelbėjami. Tai kiaulystė. Kitaip nepavadinsi. Lietuvoje čigones už mažesnes mistifikacijas sodina.

Bet kuo čia dėtas majų-actekų kalendorius?

Reklaminis triukas

Majai ir actekai gyveno (ir iki šiol gyvena) Centrinėje Amerikoje. Labai senais laikais jie sukūrė universalų kalendorių, kuriuo kaimuose naudojasi iki šiol. Jis baigiasi 2012 metų gruodžio 21-ąją arba 23-ąją. Majai žino, kad paskui turės sudaryti naują kalendorių. Jie nekalba apie jokią pasaulio pabaigą. Jų akmenyje iškalti rašmenys byloja apie labai tolimą ateitį – net ketvirtąjį tūkstantmetį. Bet kaip čia nepasikutenti nervų?

Majai ir actekai statė piramides, buvo išradę raštą, aritmetikos pradus, bet nemokėjo pagaminti rato, todėl neturėjo vežimų ir nekeliaudavo toli. Jie nemokėjo lydyti geležies, dievams aukojo gyvus žmones. Daugeliu atžvilgiu jų klestėjimo epocha buvo juodesnė už Europos ar islamo šalių viduramžius. Jų žyniai domėjosi žvaigždėtu dangum, bet niekada neturėjo teleskopo. Net nežinojo, kad Žemė – rutulys. Tai kodėl susidomėta jų kalendoriumi?

Medžiojant pinigus tinka viskas.

Saulės sistemos planetos skrieja beveik vienoje plokštumoje. Retsykiais supuola, kad planetos, Žemė ir Saulė porai dienų išsirikiuoja į vieną liniją. Toks planetų paradas įvyks 2012 gruodžio pabaigoje. O jeigu tą liniją mintyse pratęstume toliau, ji atsiremtų į supermasyvią “juodąją skylę” mūsų galaktikos centre. Kažkas nutarė, kad tuomet susidarys galinga traukos jėga, kuri pakeis Žemės polių padėtį, todėl išsiverš ugnikalniai ir viską užlies tvanas.

Iš karto atsirado minios panikuotojų. Nuo tokių pranašysčių, knygų, filmų dabar net akyse mirga. Net pasaulinės televizijos kanalai: “History”, “Discovery” rodo šiurpinančius, neva mokslinius reportažus. Kodėl? Ogi todėl, kad žmonės žiūri.

Kai apie tai kalbėjausi su Vilniaus universiteto astronomais, jie kvatojo. Sako, Saulės sistemos planetų paradas vyksta dažnai, paskutinis buvo 1998 metais, ir gravitacijai tai jokios reikšmės neturi. Labai linksmas jiems pasirodė teiginys, kad mintyse pratęsta rikiuotės linija atsirems į “juodąją skylę”. Ta “skylė” yra už 30 tūkst. šviesmečių nuo mūsų. Tiek laiko eina iki Žemės jos vaizdas. Kitaip sakant, tą skylę matome ne tokią, kokia ji yra dabar, o kokia buvo prieš 30 tūkst. metų. Ji Žemei turi tiek reikšmės, kiek vilniečiui, einančiam Gedimino prospektu, gegutės kukavimas Labanoro girioje.

Bet gal yra kitų būdų pribaigti žmoniją? Tvos koks pasiklydęs asteroidas ir viskas. Taip mąstydami užmirštame, kad visatoje niekas neskrieja tiesia linija, todėl niekas negali tiesiai prasiveržti pro atmosferą ir “tvoti”. Visi dangaus kūnai skrieja ratais, elipsėmis, kaip pririštas virvute ir įsuktas akmuo, yra gravitacijos, traukos prilaikomi. Mūsų Žemė negali pabėgti nuo Saulės, o Mėnulis – nuo Žemės. Jeigu atsirastų mums pavojingas dangaus kūnas, jis skrietų lanku. Mes taip pat skriejame. Todėl iki susidūrimo praeitų labai daug laiko, ir tą chuliganą astronomai pamatytų iš anksto. Visata stebima labai akylai.

Tiesa, yra vienas įtartinas asteroidas. Jis gali praskrieti nelabai toli Žemės orbitos, ir net pakliūti į Žemės traukos zoną maždaug po 40 metų. Reikia tikėtis, žmonija ras būdą jį suskaldyti dar tose tolybėse, o gal pastums laipsniu ar dviem į šoną, kad toliau keliautų. Asteroidas jau įžiūrimas labai galingais teleskopais. Jo tirti tuoj iškeliaus kosminiai zondai.

Pasaulio galas pranašautas jau kelis tūkstančius kartų. Tai darė Sabos karalienė Mikalda, Nostradamusas ir rimtesni žmonės. Popiežius Inokentijus III pranešė pasauliui, kad pabaiga ateis 1284 metais, Martinas Lutheris sakė, kad 1600-aisiais. Kelias datas buvo numatę ir Jehovos liudytojai, o prieš 2000 metus apie tai pasirodė beveik šimtas knygų. O žmonės gyvena toliau.

Siūlau lažybas. Jeigu 2012-aisiais sulauksime pasaulio pabaigos, pasižadu suvalgyti savo kaklajuostę.

Algimantas ČEKUOLIS

V.Radžvilas: D.Grybauskaitė Lietuvą verčia „pilkąja zona“

Iš Balsas.lt:

V.Radžvilas: D.Grybauskaitė Lietuvą verčia „pilkąja zona“

Interviu su Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju profesoriumi Vytautu Radžvilu apie Dalios Grybauskaitės pirmuosius žingsnius, “tvirtos rankos” ilgesį, tarppartinių ideologinių takoskyrų išnykimą bei kitus visuomenei aktualius klausimus. Kalbina VU TSPMI pirmakursiai Simas Čelutka ir Laurynas Peluritis.

Simas Čelutka: Gerbiamas profesoriau, šių metų pavasarį Jūs parašėte visą straipsnių ciklą, skirtą tuometės kandidatės į prezidentus Dalios Grybauskaitės iškilimo aplinkybėms aptarti. Būtų įdomu išgirsti, kaip vertinate pirmuosius jau išrinktos prezidentės žingsnius užimant šias pareigas, ar pasikeitė Jūsų kritiškas požiūris į ją, o gal ji visai neblogai tvarkosi?

Vytautas Radžvilas: Dėl laiko stokos šio straipsnių ciklo nespėjau užbaigti, tačiau matau, jog tai dar spėsiu padaryti. Šiuose straipsniuose išsakytos mintys, mano paties liūdesiui, visiškai pasitvirtino, todėl rašant ciklo tęsinį net nereikės nors kiek plačiau remtis faktais, liudijančiais apie prezidentės dabartinę veiklą. Iš tiesų, tos prognozės išsipildė todėl, kad rašydamas šį tekstą rėmiausi prielaida, jog žmogus, ką nors darydamas arba veikdamas, atskleidžia, kas jis iš tiesų yra. Kita ne mažiau svarbi prielaida yra ta, kad žmogų visada formuoja jo gyvenimiška patirtis, konkrečios biografijos aplinkybės, o jis kaip asmuo paprastai susiformuoja sulaukęs maždaug dvidešimties metų. Išskyrus retus didelių sukrėtimų ar atsivertimų atvejus, kokių nors principinių žmogaus asmenybės pasikeitimų nebebūna, susiformavę jo bruožai tik atsiskleidžia, o dažnai ir stiprėja. Taigi įvertinęs kandidatės į prezidentus biografines aplinkybes aš ir išdėsčiau savo mintis minėtuose straipsniuose.
Pirmiausia, visiškai akivaizdu, jog prezidentė neturi jokios nors kiek aiškesnės Lietuvos valstybės vizijos. Jos atsakymas į klausimą, kurį jį pateikė savotiškai minint jos prezidentavimo šimtadienį, kad esą jai yra atsibodęs sovietinis penkmečio planavimas, švelniai tariant skamba neįtikinamai, o iš tikrųjų tai yra tik mėginimas išsisukti nuo principinio klausimo. Juk valstybės vizija, kurią privalo turėti šalies vadovas, yra aiški pasaulėžiūra ir vertybės, kurios lemia konkrečius politinius žingsnius. Todėl su „planavimu“ politikų vizijos neturi nieko bendro. Planavimas iš esmės yra administratorių ir technokratų reikalas. Taigi mano spėjimas, jog prezidentė neturi valstybės vizijos, išsipildė su kaupu.

Taip pat akivaizdu, kad pildosi ir kita prielaida, jog prezidentė nebus savarankiška, priimdama sprendimus. Analizuodami ligšiolinį prezidentės darbą ir pasisakymus, mes matome tai, ką galima pavadinti „parodomuoju ryžtingumu“, nors jo nelydi jokie konkretūs veiksmai. Negana to, šį ryžtingumą galima laikyti savotiškai selektyviu – prisiminkime sprendimą nepaskirti Valterio Baliukonio į ambasadoriaus postą, nepateikiant jokių tokio sprendimo motyvų. Tiesiog tai išoriškai atrodo ryžtinga, todėl ir daroma. Tuo tarpu nieko panašaus mes neregime stebėdami, kaip prezidentė reaguoja į paskutinius su Generaline prokuratūra susijusius skandalus.

O kalbant apskritai apie šį ryžtą, arba šio ryžto regimybę, galiu pasakyti, kad toks iš pirmo žvilgsnio ryžtingas ir valdingas bendravimo stilius yra požymis, kad toks žmogus yra labai gerai perėmęs, tiesiog internalizavęs, sovietinį santykių tarp žmonių, ypač partijoje vyravusį santykių modelį. Partijos bendravimas buvo toks, kad nuolatinis parodomojo principingumo demonstravimas buvo savotiškai privalomas dalykas. Todėl net ir šiandien prezidentės bendravimo stiliuje atpažįstame anos epochos atspindžius. Apskritai per trumpą šimto dienų laikotarpį prezidentė spėjo atsiskleisti ir kaip smarkiai į populizmą linkusi politikė, kuriai nesvetima ir krentanti į akis savigyra. Solidus politikas paprastai nuolatos nekartoja ir neprimena, kad jis ryžtingas ar kad jam netrūksta politinės valios – savo ryžtą ir valią jis paprasčiausiai įrodo veiksmais. Tačiau šiuo atveju juos pakeičia „komandinis“ ryžtingumo regimybę kuriantis kalbėjimo stilius ir teatrališki sprendimai, kurie, atidžiau įsižiūrėjus, pasirodo esą ne itin reikšmingi, o neretai tiesiog smulkmeniški. Iš tikrųjų prendžiamos ne tiek valstybės problemos, kiek stengiamasi susikurti ir išsaugoti stiprios, net „geležinės“ politikos įvaizdį.

Dar vienas svarbus naujosios prezidentės veiklos aspektas – neapibrėžtumas užsienio politikoje. Prognozė, kad į Maskvą bus einama per Briuselį, taip pat pildosi. Reikalas tas, kad Lietuvos užsienio politikos keitimas reikalingas tam tikroms tiek vidaus, tiek išorės jėgoms. Kalbant apie vidaus jėgas, pirmiausia paminėtinos įtakingiausios Lietuvos verslo grupės, kurios, viena vertus, yra suinteresuotos bet kuria, net ir valstybės žeminimo kaina, žūtbūt apsaugoti savo verslo interesus Rytuose; kita vertus, jos mielai naudojasi įvairiausių Europos Sąjungos fondų teikiama parama.

Kalbant apie tarptautinį kontekstą yra visiškai akivaizdu, kad bent jau svarbiausios ir įtakingiausios Europos Sąjungos valstybės šiuo metu aiškiai juda kryptimi, kurią galima pavadinti euroatlantinės erdvės griovimu. Vis labiau aiškėja projektas, taikliai įvardintas Michailo Gorbačiovo garsiuoju posakiu: „Europa turi driektis nuo Atlanto iki Vladivostoko“. Todėl nenuostabu, jog įtakingiausios Europos valstybės – pirmiausia, Prancūzija ir Vokietija – kalba apie būtinybę kurti vieningą ekonominę ir humanitarinę erdvę su Rusija, akivaizdžiai ignoruodamos tai, kad tokio tipo erdvės reiškia realią politinę sąjungą, kuri natūraliomis aplinkybėmis būtų ne tik galima, bet ir pageidautina, esant bendroms valstybių vertybėms bei ilgalaikiams strateginiams tikslams. Tuo tarpu pasakyti, kad tokia sąjunga yra „natūrali“, šiandieninėmis sąlygomis reikštų pripažinimą, kad Rusija niekuo nesiskiria nuo Europos Sąjungos šalių. Todėl jau vien suartėjimo pagrindas yra labai neaiškus.

Kita vertus, mano minėtas euroatlantinės erdvės griovimas reiškia pastangas iš Europos išstumti Jungtines Amerikos Valstijas, kurios, patinka kam nors tai ar ne, ištisą pusę amžiaus buvo vienintelis Europos saugumo garantas. Todėl užsienio, visų pirma Europos Sąjungos, aukščiausiems sluoksniams buvo reikalingas žmogus, kuris, būdamas Lietuvos prezidento poste, padarytų viską, kad Lietuva nebebūtų tuo „akmenėliu“, kuris iki šiol vis dar trukdydavo suartėti Europos Sąjungos galiūnėms ir Rusijai. Neatsitiktinai, vos pasibaigus prezidento rinkimams, prasidėjo Lietuvos užsienio politikos pokyčiai, kurie rodo, kad šis planas nuosekliai ir metodiškai realizuojamas.

Pirmiausia tai pasireiškė tuo, kad prasidėjo visiškai neracionalus, neaišku ką duosiantis (ypač ilgalaikėje perspektyvoje) bičiuliavimasis su Rusija. Kita vertus, mes matome ir pačios prezidentės veiksmus, kuriuos sunku interpretuoti kitaip, nei pastangas Lietuvą supykdyti su JAV. Paskutinis, be abejo, ryškiausias pavyzdys – tai garsioji CŽV kalėjimo Lietuvoje byla. Sunku įsivaizduoti, kad jaučiantis atsakomybę už savo šalį prezidentas galėtų viešai faktiškai patvirtinti tokius įtarinėjimus, neatlikus prieš tai kruopščiausio ir griežčiausio tyrimo. Be jokios abejonės, šie pareiškimai bus įsidėmėti už Atlanto.

Mąstant apie Lietuvos saugumo perspektyvas, situacija darosi akivaizdi ir anaiptol nešviesi. Vykstančių pokyčių prasmė yra ta, kad nors ir ribotas, bet vis dėlto realias saugumo garantijas, kurias mums vis dėlto teikė JAV, mes faktiškai iškeičiame į visiškai beverčius popierėlius, koks yra, pvz., pompastiškai pasirašyta strateginio bendradarbiavimo sutartis su Prancūzija. Visiškai akivaizdu, kad jeigu (laimei, kol kas galime kalbėti tik apie teorinę galimybę) atsitiktų kažkas panašaus, kas pernai įvyko Gruzijoje, JAV mums padėtų. Tuo tarpu ko galima laukti iš Prancūzijos ar Vokietijos? Manau, kad sulauktumėme tik kokios nors pasipiktinimo notos, ir santykių su mūsų kaimyne užšaldymo, kuris tęstųsi keletą savaičių, kol būtų nuspręsta, kad tai vis dėlto nėra „perspektyvi“ politika.

Kalbant apie Lietuvos ateities perspektyvas pačioje Europos Sąjungoje, drįsčiau teigti, kad jeigu tokia politika bus tęsiama, ji tam tikra prasme mus marginalizuoja, ir padeda įgyvendinti vadinamąją „dviejų greičių“ Europos koncepciją. Kalbant paprastai, mums iškilo visiškai reali grėsmė būti išstumtiems į ES periferiją, o praktiškai tai reikštų, jog galbūt Rusija ir įsipareigotų Europos Sąjungai, pirmiausia Vokietijai ir Prancūzijai, tiesiogiai – jėga – nesikėsinti į mūsų suverenitetą, tačiau toks buvimas „pilkojoje zonoje“ sąlygotų tai, kad Europos senbuvės atrištų Rusijai rankas įtvirtinti savo įtaką Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, įvairiausiose gyvenimo sferose ir praktiškai neribotu mastu. Mes būtume paversti savotišku „tiltu“, o kalbant dar aiškiau – savotišku „pereinamuoju kiemu“. Toks buvimas būtų milžiniškas valstybę ardantis veiksnys, nes akivaizdu, kad valstybė, neturėdama tvirtų ir ilgalaikių saugumo garantijų, tiesiog savaime būna paralyžiuojama iš vidaus.

Galiausiai bet kuriam okupaciją patyrusiam ar ją menančiam piliečiui, šiandien, kai yra atviros sienos, natūraliai kyla klausimas: „Ar iš tiesų verta likti šioje šalyje ir rizikuoti dar kartą patirti ką nors panašaus?“. Nereikia turėti iliuzijų – jeigu ir toliau tęsis šis slydimas į „pilkąją zoną“, anksčiau ar vėliau jį pajus ir supras ne tik politologai, bet ir visi nors kiek sveiko proto bei nuovokos turintys piliečiai. Spėju, kad tokia valstybės raidos perspektyva visai nežavėtų mūsų jaunosios kartos, nes vyresnieji dar galėtų kaip nors save paguosti mintimi, kad jie „jau kaip nors“ nugyventų likusią savo gyvenimo dalį, net jei su valstybe atsitiktų kažkas blogo.

Reikia suvokti labai paprastą, bet fundamentalų dalyką – priklausymas Vakarų ar Rytų erdvei reiškia priklausymą vienai ar kitai civilizacijai, o šio apsisprendimo padariniai yra milžiniški ir kiekvieno konkretaus žmogaus gyvenimui. Praktiškai tai reiškia, ar tu gyveni erdvėje, kurioje praktiškai esi beteisis baudžiauninkas, ar vis dėlto gyveni erdvėje, kurioje egzistuoja tokie pamatiniai dalykai kaip žmogaus teisės ir laisvės, tobulesnė ar ne tokia tobula demokratija, galų gale erdvėje, kurioje vyrauja kitokie žmogiškieji santykiai ir žmogus nesijaučia kiekvieną akimirką galįs būti pažemintas stipresnio ar įtakingesnio.

Taigi šiuo metu yra sprendžiami labai svarbūs Lietuvai dalykai, ir galima tik apgailestauti, kad apie tai kol kas labai mažai kalbama.

Lietuvoje įvesta cenzūra po žodžio laisvės priedanga

Laurynas Peluritis: Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta „tvirtos rankos“ šalininkų balsai. Štai jau ne tik paprasti Lietuvos piliečiai, bet ir kai kurie politologai rimtu tonu svarsto „tvirtos“ prezidentės galių dar didesnį „sutvirtinimą“. Jūsų nuomone, kas skatina tokius svarstymus? Kur jie veda?

Vytautas Radžvilas: Kalbant apie tvirtos rankos ilgesį, didžiausia bėda yra tai, kad šiandien mes esame tokioje padėtyje, kai beveik niekas nedrįsta atvirai ir sąžiningai aptarinėti šito klausimo. Viena vertus, turime politikos apžvalgininkų ir žurnalistų grupę, kuri (ypač po šių prezidento rinkimų) savotiškai zonduoja viešąją nuomonę ir tikrina, ar toks eksperimentas sulauktų visuomenės paramos. Antra vertus, yra ir kita politikos analitikų ir žurnalistų grupė, kuri nuolatos smerkia Lietuvos piliečius, kurie šios „rankos“ iš tiesų ilgisi. Tačiau šiuo atveju jų analizė grindžiama be galo paviršutiniškais argumentais, ir galiausiai baigiasi primityviu smerkimu, šiuos žmones apkaltinant tuo, kad jie esą yra „praeities epochos reliktai“.

Mano nuomone, klausimą reikėtų kelti kitaip – kokios priežastys dabartinėje Lietuvoje skatina šį ilgesį? Ir jeigu šis klausimas keliamas atvirai ir sąžiningai, yra visiškai akivaizdu, kad žmonės, kurie ilgisi „tvirtos rankos“, iš dalies elgiasi racionaliai ir juos net galima suprasti. Tai nereiškia, kad reikia skubėti jiems pritarti.

Reikalas tas, kad yra užmirštamos kai kurios pamatinės tiesos. Pavyzdžiui, jei šalyje vyrauja didelis neteisingumas ir nenormali nelygybė, labai daug kas priklauso nuo to, ar žmogus valstybę suvokia kaip savą ar svetimą. Tarkime, yra seniai žinomas faktas, kai jei panašios negerovės keroja okupuotoje valstybėje, tai pavergtos šalies piliečiai su esamomis blogybėmis psichologiškai susitaiko žymiai lengviau, nes suvokia tai kaip svetimųjų priespaudą. Deja, mažai kas iš iškiliųjų Lietuvos analitikų susimąsto apie tą faktą, kad visada savųjų daromos neteisybės ir jų priespauda yra išgyvenami nepalyginamai skausmingiau ir sulaukia kur kas didesnio pasipriešinimo. Todėl analizuojant tokią Lietuvos gyventojų nuostatą, reikia pasakyti, kad antivalstybines nuotaikas, kurių mastą toliau menkinti yra tiesiog pavojinga, pirmiausia skatina ir kursto 20 metų vykdyta valstybinė politika.

Iš tikrųjų Lietuva taip ir netapo valstybe tikrąja to žodžio prasme, jeigu valstybę suprantame kaip tam tikrą politinį darinį, kurio fundamentaliausias egzistavimo principas yra elementarus teisingumas. Todėl dabartinėje situacijoje mes judame kryptimi, kurią apibūdinčiau taip: veiksniai, kurie stiprina „tvirtos rankos“ poreikį ir artina mus prie vienokio ar kitokio autokratinio režimėlio, neabejotinai ne tik egzistuoja, bet ir be paliovos stiprėja. Blogiausia čia yra tai, kad labiausiai to siekia tie, kurie tuos veiksnius kuria ir palaiko. Kitaip tariant, Lietuvai gresia toks raidos kelias, kuriuo jau praėjo absoliuti dauguma buvusios SSRS respublikų. Nereikia pamiršti, kad griuvus SSRS, visos jos pradėjo egzistuoti kaip demokratiškos valstybės; tačiau dviejų dešimtmečių pakako, kad demokratijos daigai jose būtų užslopinti. Mano požiūriu, jeigu ne priklausomybė ES ir NATO, kuri verčia laikytis tam tikrų standartų, ir šios priklausomybės teikiama didžiulė piniginė parama įtakingiausioms Lietuvos verslo grupuotėms, Lietuva jau būtų pasukusi autoritarizmo keliu. Bėda yra ta, kad nuo tokių pavojų valstybės negali išgelbėti vien išorės veiksniai. Tad kalbant apie dabartinę valstybės padėtį, yra visiškai akivaizdu, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės į tokią didžiulę krizė pateko pirmiausia dėl visiškai neefektyvios jų ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos. Be abejo, krizė vyksta visame pasaulyje, tačiau jei esame nors kiek sąžiningi ir mąstome, turime galvoti, kodėl pas mus ši krizė yra tokia gili.

Viena iš priežasčių yra ta, kad ekonomika, nesant jokių visuomeninių jos reguliavimo mechanizmų, stovėjo ant ypač supuvusio ir iškreipto pamato. Kitaip tariant, ten, kur yra bent šiokia tokia atskaitomybė valstybės piliečiams, kur valdantieji tų pačių piliečių bent šiek tiek prisibijo, ten yra ir kitoks vadinamojo politinio elito atsakomybės jausmas, todėl šis elitas suvokia ir bent jau šį tą daro, kad būtų pažaboti bent jau patys neigiamiausi ekonominio gyvenimo reiškiniai. Kad ir pavėluotai, turime pripažinti, ką visų išsivysčiusių valstybių vadovai pasakė apie šios ekonominės krizės priežastis ir ypač bankų vaidmenį ją sukeliant. Ar ką nors panašaus mes girdėjome Lietuvoje?

Tai reiškia, kad Lietuva nuėjo visai kitu keliu nei Vakarų šalys. Šį skirtumą aš apibūdinčiau taip: tuo metu, kai Vakaruose kalbama apie politikų ir verslo atstovų atsakomybę už krizę, Lietuvoje tuo tarpu įgyvendinama vadinamoji „antikrizinė programa“, kurios galutinis tikslas ir prasmė – paprastų piliečių sąskaita išlaikyti esamą santvarką nieko iš esmės nekeičiant. Ši politika vykdoma labai nuosekliai ir metodiškai. Naudojamos įvairiausios priemonės nuo paprasčiausio bauginimo iki vadinamųjų „nacionalinių susitarimų“ pasirašinėjimo. Visų šių priemonių bendra logika yra ta pati – tai nuolatinis savo piliečių šantažavimas ir mėginimas juos įbauginti, kad jie pritartų bet kokiems valdžios ir valdančiojo elito žingsniams.

Kalbant apie „tvirtos rankos“ problemą, čia galima įžvelgti tiesioginį ryšį. Tokia politika neišvengiamai destabilizuoja socialinę ir politinę padėtį valstybėje, ir yra potencialus didžiulių neramumų šaltinis. Kita vertus, akivaizdu yra tai, kad dabartinė valdžia vykdomos politikos nesiruošia keisti, todėl ji iš esmės yra pasiruošusi į bet kokį piliečių nepasitenkinimą reaguoti jėga. Šių metų sausio įvykiai aiškiai parodė, kuria linkme juda mūsų valstybė.

Todėl čia mes susiduriame su alternatyva, o valstybės raida priklausys kaip tik nuo to, kuris iš dviejų kelių bus pasirinktas. Pirmasis kelias – sudemokratinti valstybės politinį ir apskritai viešąjį gyvenimą ir pradėti įgyvendinti reformas, kurios Lietuvą padarytų tokia, kokia ji yra aprašyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Antrasis – autokratinio režimo, arba savotiškos diktatūros kelias. Kalbant apie šią „savotišką diktatūrą“, nereikia pernelyg supaprastinti reikalo. Visiškai aišku, kad tokį režimą galima įtvirtinti įvairiais pavidalais ir būdais. Todėl išoriškai galima išlaikyti ir tam tikrą šalies demokratiškumo regimybę.

Kaip tai atrodytų? Būtų priimtos tam tikros konstitucinės pataisos, kurios sutelktų milžinišką valdžią prezidento rankose. Visos kitos politinės institucijos, nuo partijų iki Seimo, be abejo, liktų gyvuoti. Tačiau, kadangi Lietuvos nėra to, ką galima būtų pavadinti pilietine valdžios kontrole, toks valdžios modelis realiai reikštų diktatūrą, nes paprasčiausiai nebūtų kam kritikuoti prezidento veiksmų, nei juo labiau jiems priešintis. Blogiausia yra tai, kad toks modelis galėtų būti įtvirtintas faktiškai neprieštaraujant formaliosios demokratijos standartams. Tai yra tokia gelminė šalies reforma, kuri praktiškai nustumtų autoritarinio režimo link. Tarptautinei visuomenei tokius veiksmus būtų galima išaiškinti kaip būtinas šalies „struktūrines“ reformas, kurių tikslas – sustiprinti vykdomąją valdžią. Todėl ir pati Konstitucija galėtų būti pataisyta taip, kad, minėtos formaliosios demokratijos požiūriu, jai nieko blogo prikišti nebūtų galima. Tokiu atveju būtų išsaugota ir formali šalies narystė Vakarų struktūrose, nes pamatiniai tos narystės principai tarsi ir nebūtų pažeisti. Tuo tarpu realus šalies politinis-visuomeninis gyvenimas pasikeistų dar blogesne linkme. Liūdniausia šioje istorijoje būtų tai, kad Europos senbuvės, matydamos, kad pamatiniai narystės ES principai nepaminti, užmerktų akis prieš tikruosius šalies vidaus gyvenimo pokyčius, ir darytų tai visiškai sąmoningai.

Simas Čelutka: Jūs minėjote, kad tokiu atveju valdžios kritika būtų užgniaužta. Ar tai reiškia, kad sumažėtų žodžio laisvė Lietuvoje? Nejaugi niekas iš laisvos sielos, mąstančių Lietuvos politologų, žurnalistų bei diplomatų nesiskųstų Europos institucijoms?

Vytautas Radžvilas: Kalbant apie žodžio laisvę, reikia pasakyti, kad ir dabar Lietuvoje žodžio laisvė yra be galo ribota. Faktiškai cenzūra buvo įvesta po „absoliučios žodžio laisvės“ priedanga. Juk yra milžiniškas paradoksas: pagal pasaulyje atliktą tyrimą, Lietuva pagal žodžio laisvę yra tarp absoliučių lyderių, tačiau mes puikiai žinome, kad tikroji padėtis yra visiškai kitokia. Tai beje ir patvirtina, kaip meistriškai po išoriškai solidžia forma galima paslėpti visiškai kitokį turinį. Todėl kalbant apie žodžio laisvės suvaržymus, neatsirastų jokios formalios ar oficialios cenzūros. Paprasčiausiai būtų taip, kad vadinamosios „tvirtos rankos“ atsiradimas būtų politinis įvykis, kurį netrukus psichologiškai pajustų ir patirtų visi šalies gyventojai. O tuomet dar stipriau imtų veikti tai, ką mes jau turime šiandien – vidinė savicenzūra. Kitaip tariant, atsirastų nerašyti tabu, pavyzdžiui, kad apie tam tikrus valdžios žmones kritiškai rašyti – nepadoru. Šios savotiškos „kritikos“ modelį mes jau turime – prisiminkime D. Grybauskaitės šimtadienio proga pasirodžiusius viešus komentarus. Ar atkreipėte dėmesį, kad išskyrus vieną kitą komentatorių, praktiškai jau niekas nebekalbėjo iš esmės?

Laurynas Peluritis: Taigi, ar galima daryti išvadą, kad demokratiniu būdu išsirinkome budelį, kuris mūsų luošai demokratijai nukirs galvą?

Vytautas Radžvilas: Galiu pasakyti tik tiek, kad kai žiūrėjau dokumentinį filmą apie Baltarusiją, man labiausiai įsiminė vienos tame filme kalbintos moters žodžiai, skirti referendumui, po kurio A. Lukašenka įgijo diktatorišką valdžią: „Jeigu mes būtume žinoję…“. Politikos didžiausias pavojus yra tas, kad po to, kai vieni ar kiti žmonės įgyja valdžią, situacija šalyje pasikeičia radikaliai iš esmės. Visais atvejais, kai yra įtvirtinama diktatūra, ar tai būtų Vokietija, ar Baltarusija, žmonės tam tikrą dieną nueina prie balsavimo urnų dar bent jau formaliai kaip laisvi piliečiai. Kitą dieną, kai būna suskaičiuoti rinkimų balsai, jie jau atsibunda visai kitoje šalyje. Vienintelis klausimas – kiek laiko prireikia, kol apie tai susivokiama? Tai priklauso tiek nuo pačių piliečių nuovokumo, tiek ir nuo konkrečių politinių aplinkybių, kurios lemia, per kiek laiko naujojo politinio režimo bruožai išryškėja arba yra parodomi. Vienu atveju toks burnų užkimšimas ir opozicijos nuslopinimas vyksta labai greitai, kitais atvejais tai užtrunka keletą mėnesių, o kartais ir ilgiau. Tačiau principinė schema yra visiškai aiški, ir šia prasme Lietuva balansuoja ant labai pavojingos ribos.

Konservatorių deklaruojama pagarba šeimai – apsimestinė

Simas Čelutka: Publicistas Tomas Viluckas, reaguodamas į Jūsų straipsnių seriją, rašė, kad retas intelektualas šiandienėje Lietuvoje generuoja idėjas, siūlo alternatyvas, o daugiau tik „verkšlena“. Ar tikrai jūs negalite pasiūlyti receptų, kaip pakeisti susiklosčiusią niūrią šalies politinę/pilietinę situaciją? Beje, panašūs kaltinimai pastaraisiais mėnesiais neretai metami ir prof. Arvydui Šliogeriui.

Vytautas Radžvilas: Reikalas čia tas, kad per per dvidešimt metų įsitvirtinusi nomenklatūrinė-oligarchinė sistema, nenorėdama remtis vien nuoga jėga, privalo rasti tuos, kurie ją palaiko paprasčiausiai remdami intelektualiai. Todėl per šį laikotarpį susiformavo ištisas sluoksnis politikos komentatorių ir žurnalistų, kuriuos, atvirai kalbant, galima drąsiai lyginti su sovietinių laikų propagandininkais. Tai žmonės, kurie sąmoningai (tų, kurie nesupranta, ką daro, manyčiau yra labai mažai) daro jiems skirtą darbą. O kalbant apie šias stereotipines klišes, kad yra tiktai juodintojai ir kritikai, kurie nieko nesiūlo, tai aš pats ir ne tik aš daugybę kartų siūlėme labai konkretų dalyką, nuo kurio reikia pradėti Lietuvos politinio gyvenimo pertvarką.

Pirmiausia – radikali savivaldos reforma; bet dar fundamentalesnis dalykas, tiesiog pats svarbiausias – radikali rinkimų sistemos pertvarka. Ji reikalinga todėl, kad vertinant pagal Vakarų demokratinių valstybių standartus, Lietuvos rinkimų įstatymai yra atvirai diskriminaciniai, ir tokie išlaikomi sąmoningai, nes aukščiausiose valdžios viršūnėse suvokiama, kad vienintelis būdas išlaikyti esamą santvarką – neįleisti piliečių į viešąją erdvę, t.y. į politiką. Tuo tarpu formali galimybė dalyvauti politikoje tik per partijas šiuo metu praktiškai nieko nereiškia, nes pačiose partijose šiuo metu veikia visiškai nedemokratiškas narių atrankos mechanizmas, kuris leidžia netinkamus sistemai žmones automatiškai pašalinti. Nenoriu dabar leistis į detales, tačiau galiu pasakyti, jog gana aiškiai įsivaizduoju Lietuvai tinkančius rinkimų sistemų modelius. Tiesiog Lietuvai reikėtų pasirinkti vieną iš jų, taip pat reikėtų tam tikrų įstatymų pataisų, reglamentuojančių politinių partijų veiklą. Galiu patikinti, kad toks įdirbis jau yra, tačiau bėda šiuo atveju ta, kad Lietuvoje to nereikia. Todėl nesistebiu, kad užuot svarstę fundamentaliausią klausimą – ar Lietuva yra demokratinė šalis – mes skiriame begalę laiko, jėgų ir energijos tokiems klausimams, kaip sukurti „elektroninę“ demokratiją. Tai yra klasikinis atvejis, kai nuo problemos esmės nukrypstama į visiškai šalutinius klausimus, nes demokratijos klausimas pirmiausia yra politinis klausimas, tuo tarpu visokie ją apibūdinantys žodeliai „elektroninė“ ar panašūs nurodo į tai, kad mes patį svarbiausią mūsų valstybingumui klausimą paverčiame kažkokiu smulkiu klausimėliu, kaip geriau ir patogiau balsuoti: vaikščiojant po „senovines“ balsavimo apylinkes ir įmetant lapelį į urną ar atsisėdus prie kompiuterio nuspaudžiant kažkurį klavišą.

Žodžiu, tai yra milžiniška problema, kuri atskleidžia ir sunkią nūdienos politikos mokslų padėtį, nes jie taip pat susiduria su ta pačia alternatyva: ar ideologiškai aptarnauti esamą santvarką, ar iš tiesų užimti principingą pilietinę poziciją ir kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų svarbu mūsų valstybei, tautai ir kiekvienam žmogui.

Simas Čelutka: Prieš šešerius metus „Atodangose“ Jūs parašėte straipsnį „Ar Lietuvos dešinė turi ateitį?“, kuriame teigėte, kad koalicija tarp konservatorių ir liberalų neįmanoma, turint omenyje šių politinių jėgų vertybinių nuostatų skirtumus. Vis dėlto po pastarųjų Seimo rinkimų konservatoriai su Liberalų Sąjūdžiu bei Liberalo ir Centro Sąjunga labai sklandžiai, be didesnių derybų sudarė koaliciją. Ar situacija pasikeitė per šiuos metus, gal suartėta vertybiškai?

Vytautas Radžvilas: Taip, iš tiesų daug kas pasikeitė, ir ana įžvalga dar prieš keletą metų vis dėlto nebuvo klaidinga, bent jau tikrai nebuvo naivi. Reikalas tas, kad per tuos keletą metų pati konservatorių partija smarkiai pasikeitė, būtent – dar labiau sunomenklatūrėjo. Tad kalbant apie šių pokyčių esmę, galima paprasčiausiai pasakyti, kad prieš keletą metų eiliniai šios partijos nariai visgi dar turėjo šiokį tokį balsą ir įtaką, ir į juos buvo nors šiek tiek įsiklausoma. Tuo tarpu vėlesnė partijos raida pakrypo taip, kad partijos viršūnėje pradėjo visiškai dominuoti Andriaus Kubiliaus tipo radikalūs laisvosios rinkos apologetai. Kaip šią vyraujančią grupę apibūdinti ideologiškai – tai neokonai ar neoliberalai – nėra taip lengva ir pasakyti. Vis dėlto svarbiausias dalykas, kuris įvyko, yra tas, kad šioji nomenklatūrinė partija, panašiai kaip ir buvusioji kompartija, irgi nuolatos keičia savo iškabas ir pavidalus. Didžiausias paradoksas ir ironija yra tai, kad partija, kuomet galutinai sunomenklatūrėjo ir praktiškai tapo libertarine, ji dar pasiėmė krikščionių demokratų pavadinimą. Kitaip tariant, su krikščionimis demokratais buvo padaryta tas pat, ką LDDP padarė su atsikūrusia ir iš tiesų autentiškomis socialdemokratinėmis idėjomis besivadovavusia Lietuvos socialdemokratų partija. Analogiškai atliktas „prarijimo“ veiksmas.

Be to, TS-LKD vyraujanti laisvosios rinkos manija ir bent kiek aiškesnių konservatizmo ideologinių kontūrų nebuvimas leidžia daryti prielaidą, kad TS-LKD be didesnių nesklandumų galėtų susijungti su bet kuria Lietuvos oligarchine grupe, kaip ir su bet kuriuo socialiniu sluoksniu, kuriam visiškai nerūpi ne tik krikščioniškosios vertybės, bet ir elementari socialinė atsakomybė. Kitaip tariant, tai yra turtingiausių ir įtakingiausių Lietuvos žmonių interesams atstovaujanti partija, kuri savo ideologinį tapatumą pripažįsta tik tiek, kiek šito reikia norint „sumedžioti“ daugiau rinkėjų balsų. Kalbant dar aiškiau, kalbos apie krikščioniškas vertybes yra skirtos tiems 200 000 aklai balsuojančių, politiškai ne per daug išprususių ir naivių žmonių. Reali politika, visų pirma pasireiškianti tuo, kad sunkmečiu didinant mokesčius visoms gyventojų grupėms, mažėja tik pelno mokestis, yra visai kas kita.

Laurynas Peluritis: Ar galima teigti, kad išsitrynė ideologinės takoskyros tarp partijų?

Vytautas Radžvilas: Taip, visiškai išsitrynė.

Simas Čelutka: Ir apskritai, aiškiai matome, kad nebevyksta jokie normalūs politiniai debatai, idėjiniai mūšiai…

Vytautas Radžvilas: Logiška, nes idėjiniai debatai patiems konservatoriams būtų pavojingi dviem požiūriais. Pirmiausia, paaiškėtų, kad jie neturi idėjų, mat reikia aiškiai suprasti, kad absoliuti dauguma tos partijos narių, net ir jos vadovybės narių, jokio idėjinio pagrindo neturi ir jiems idėjos visiškai nerūpi. Kitaip tariant, ryždamiesi dalyvauti tokiuose debatuose ar pradėdami diskusijas, jie išsiduotų ir atsiskleistų kaip paprasčiausi neišmanėliai. Antra, tokios diskusijos jiems būtų pavojingos todėl, kad, jei būtų pradėta kalbėti politinių principų kalba, neišvengiamai iškiltų klausimas – o kiek šiais principais yra vadovaujamasi? Todėl geriausia politinę kalbą pakeisti taip, kad faktiškai ji būtų ištrinta ir paversta vien ekonominių-administracinių argumentų kalba. Todėl neatsitiktinai viešose konservatorių partijos atstovų kalbose vyrauja specialūs techniniai klausimai, kuriuose šiaip jau normalus pilietis nesusigaudo ir net neturi susigaudyti. Keliant tokio tipo klausimus, galima atsitraukti nuo rimtų problemų, o jeigu jau kas tokią diskusiją pradeda, labai lengva tokį žmogų apgaudinėti, tiesiog jį mulkinti.

Simas Čelutka: Bet juk TS-LKD atstovai laikosi ganėtinai principingų nuostatų šeimos politikos, seksualinių mažumų klausimais.

Vytautas Radžvilas: Reikalas tas, kad TS-LKD iš tikrųjų yra neokonai, kurie dangstosi krikščioniškosios demokratijos rūbais. Tai reiškia, kad vadinamosios „krikščioniškosios vertybės“ yra išpažįstamos ir deklaruojamos grynai instrumentiškai. Jei kalbame apie tradicinės šeimos vertybes, gyvybės apsaugą ir panašius dalykus, čia vėl išryškėja tas pats atotrūkis tarp žodžio ir veiksmo: partija deklaruoja pagarbą tradicinei šeimai, tačiau vykdo politiką, kuri objektyviai griauna tokios šeimos pagrindus. Todėl pats savaime pasisakymas „už šeimą“ dar nerodo tikrųjų žmogaus pažiūrų. „Šeimos rėmimo politika“ skirtingais laikotarpiais buvo vykdoma ir Sovietų Sąjungoje. Pavyzdžiui, jeigu pritrūkdavo darbo jėgos ar kareivių, šeima buvo stiprinama. Jeigu būdavo pajuntama, kad yra per daug nereikalingų burnų, šeima būdavo griaunama kaip buržuazinė atgyvena, taip pat leidžiami abortai ir pan. Kitaip tariant, konservatorių deklaruojama pagarbos šeimai nuostata ne tik kad nenuoširdi, bet ir neturi nieko bendro su krikščioniškomis vertybėmis. Esmė ta, kad autentiškas ir gyvas krikščioniškas tikėjimas neabejotinai reikštųsi ir žmonių veiksmuose. Tuo tarpu čia tariamai krikščioniškos vertybės deklaruojamos todėl, kad, pirma, jos yra svarbios daliai patiklių rinkėjų; antra, tokia frazeologija praktiškai leidžia šitai partijai bent jau išoriškai išsaugoti savo tapatumą, sukuriant tam tikrą nuotolį nuo tų pačių liberalų. Tačiau akivaizdu, kad tie „ginčai“ (tarp konservatorių ir liberalų) yra nefundamentalūs ir neprincipiniai. Kitaip tariant, kokioje nors viešoje diskusijoje Lietuvos liberalas gali pasiginčyti su Lietuvos konservatoriumi apie tai, kas yra leistina, o kas neleistina šeimos atžvilgiu, bet kai Seime reikės priiminėti konkrečius socialinės rūpybos įstatymus, paaiškės, kad tas skirtumas yra tariamas.

Laurynas Peluritis: Paskutinis mūsų klausimas apie jaunimą. Kaip jūs matote augančią jaunąją kartą? Ar ji turi potencialo kažką pakeisti šalies politiniame gyvenime?

Vytautas Radžvilas: Visais laikais, bet kuriomis istorinėmis ir politinėmis sąlygomis, buvo, yra ir bus laisvai mąstančių žmonių. Klausimas tik toks – kiek šiam mąstymui yra leidžiama reikštis. Dabartinėje Lietuvoje tos sąlygos nėra palankios dėl priežasčių, apie kurias jau kalbėjome: tariamai „absoliuti“ žodžio laisvė iš tikrųjų slepia tobulai sustyguotą, nepaprastai galingą smegenų plovimo mašiną. Tačiau mąstančių žmonių yra, ir jų tikrai netrūksta. Pagrindinė problema – kaip jiems išeiti į viešąją erdvę. Viskas priklausys nuo to, kaip toliau keisis pati mūsų šalies visuomenė. Iš principo galimos dvi raidos kryptys: arba bus pasiduota šiam tautą ir valstybę griaunančiam ekonominiam ir socialiniam spaudimui, ir vyks visuomenės atomizacija, kai kiekvienas rinksis individualaus išgyvenimo strategiją (daugelis tokiu atveju bėgs į užsienį), arba įsijungs savotiškas savisaugos instinktas, kuris paskatins burtis. Žiūrint į dabartinę Lietuvą vis dėlto matyti ir antrosios tendencijos apraiškų, todėl į ateitį galima žvelgti ir su šiokiu tokiu optimizmu. Tačiau kasmet ką nors pakeisti darosi vis sunkiau, nes tie žmonės, kurie galėtų ką nors keisti, nusivylę palieka Lietuvą, todėl galimybės įgyvendinti valstybei gyvybiškai svarbias permainas tolydžio tirpsta. Aiškiausias to įrodymas ir požymis – paskelbtos prognozės dėl padėties darbo rinkoje. Lietuvai gresia, kad trūks kvalifikuotų žmonių, bet bus nekvalifikuotų darbininkų perteklius. Ši tendencija yra labai pavojinga. Laiko yra labai mažai. Iš tiesų yra kuo susirūpinti, dėl ko skubėti. Bet tai, kad dar galime kalbėtis tokiais klausimais, rodo, jog dar ne viskas prarasta.

Žiemos sportas. Čiuožti pačiūžomis ant ežero ledo ir Pramogų arenoje. Slidinėti Ignalinoje ir Latvijos trasose.

 

Praeitos savaitės poilsis susivedė į kelis čiužinėjimus pačiūžomis ir kalvų slidinėjimą, keli kartai Pramogų arenoje su labai mažai žmonių, gal kokie 6, kartais kiek daugiau. Geras būtų gyvenimas gyventi pačiūžinininkų ritmu, leidžiamos muzikos arenoje garsuose. Įdomesnis buvo čiužinėjimas ant ežero ledo, tikrai įspūdinga, pamenu Šveicarijos kalnų apsuptyje skilinėjantis ežero ledas buvo kur kas įspūdingesnis, bet nėr ko norėt.

Išmėginau Ignalinos slidinėjimo trasas, pradžioje buvau žado netekęs dėl mastelio, bet vėliau kiek įsibėgėjau, juk nereikia norėt kalnų iš kalvų. 2 trasos vienu pakėlėju vienur, o papildoma trasa kitoje ežero pusėje buvo kur kas geresnė, nes nei vienos statumas nebaidė, o pastaroji neturėjo tiek lankytojų, kokie 6 slidinėtojai, tad niekas nesimaišė ir eilėje nereikėjo stovėti, nusileidi ir iškart ant keltuvo lipi. Keltuvai kiek taupykliškai keisti, nes tik kas trečias strypas originalus, o kiti nupjaustyti ir patrumpinti, dėl ko labai nepatogūs.

Oras Vilniuje bjaurus, važiuoti taip pat bjauru, bet nuvažiavus buvo tikrai gan gerai, kiek vėjuota ant vieno kalno viršaus, bet leistis ir kilti buvo super. Važiuoti keliu buvo keistoka, nes taip pūstė, kad nematydavai nieko kartais, o pustymo kryptys net dvi jei ne trys būdavo ant kelio vienu metu. Žodžiu, gerai Ignalina imant bendrai kontekstą. Reiktų geresnes Latvijos trasas paimt kada. Kas norit?

Na dar laukia lygumų slidinėjimas taip pat. Ar nemiegat žiemos miegu? Nes sportuot tik žiemą galima, vasarą maudytis, ar atvirkščiai?

2010 01 18 / Na, štai šį wykendą paėmėme ir naktinį čiuožimą ant Kairėnų ežero ledo, įspūdinga ir po mėnuliu, ir po prožektoriaus šviesa, gaivu ir extremalu. Na ir slidinėjimas lygumomis, miške bei miško kalvose, vieną gerą teko kalniuką paimti, makaluotis nebuvo vietos tad tiesiai paimtas šlaitas buvo itin greitas. O pasislidinėjimai tarp pušų ir eglių buvo visai mielas relaxas. 

Štai tokios lietuviškos žiemos atrakcijos.

Svajonių kraštas. Auka. Kančia. Rūpintojėlis.

 

Lietuva naujame tyrime pateko tarp 25 pasaulio valstybių, kuriose geriausia gyventi. 22 vietą gavusi Lietuva aplenkė visas kitas Rytų ir Vidurio Europos valstybes ir net tokias šalis kaip Didžioji Britanija ar Švedija.

Reitinge Lietuvą aukštyn kilstelėjo geri vertinimai analizuojant gyventojų turimas politines teises ir pilietines laisves, gyvenimui palankią aplinką, kur buvo tiriamas gyventojų tankumas ir aplinkos tarša, bei klimatą. Ne itin gerus vertinimus Lietuva gavo už ekonomikos situaciją ir išvystytą infrastruktūrą.

Lietuvos vyriausybė baiminasi didelio antplūdžio imigrantų.

info iš ekspertai.eu ir bernardinai.lt

Cool. Kartu ir emigruojam, ir imigruojam į Lietuvą! Kažkieno būtų svajonė, kad lietuvis gyventų Tėvynėje ir ją mylėtų taip karštai kaip jau emigravęs, bet tikriausiai nėra iš vis tų “kažkieno” ir svajonių, nes nieks nieko negalvoja ir net nesvajoja. Įdomu kiek dar gali lietuvis kentėti? Motina pagimdė vaiką ir laukdama jau antrojo sėdo į kalėjimą 2-iems metams už tai kad neva gavo per didelę motinystės pašalpą, arba kita po teismo persileido. O tai kam sukūrėte tokius įstatymus, debilai? Blogas klausimas klausti kam, aišku, kad sau ir gaidžiui. Nusikaltimai vidury dienos. Gaidynas kepa. Kurį žandą dabar atsuksime, gal kojas praskėsime? Ir gimdysime kalėjimui vaikus? Priešams? Tėvynė – kalėjimas? Puikusis getas? Tiktų Puikusis getas, suprantant, kad yra getas, bet girdint trimituojant, kad jis Puikusis. Komunistinis Rojus? Ar, kur nusikaltimas – ten bausmė? Ar, nepagautas – nevagis? Gal lietuvis gaidys? O gal ir visas bybys, tiksliau dešimtadalis nestovinčio profarširuoto viagros…

Atrodo ši realybė yra puikus meno projektas, tik kad menininkas ne kiekvienas, ir jau ne dievas, o gaidys. Kažkada galvojau gaudyti Antaną iš Seimo, nes nebuvo protu suvokiamas toks santykis, bet kas dedasi dabar, tai tikrai reikėtų parodyti pasauliui. Kaip jau išsunktas sovietinis, sąjūdinis ir panašūs laikotarpiai pasauliui matyti N kartų, o dabartiniai nenuvalkioti ir protu nesuvokiami pijarai, nusikaltimai, plovimai, dūchinimai ir kitos veikos nukelia žiūrovą / stebėtoją kažkur į anapus, tikrai kur kas toliau, nei menas galėtų nukelti.

Lietuvio auka ir rūpintojėlio išgyvenimai galėtų būti antra meninio medalio pusė: išpjaustyti iš (vis dar) gyvo lietuvio kūno stilizuotą rūpintojėlį. Juk pasirašytų bene kiekvienas lietuvis tokiai aukai, jam juk nebeskauda. Reikia pagal liaudies meno kanonus ir proporcijas apkarpyti kūną ir susukti į pozą: rankas nukapoti, rankas ir ilgus pirštus išpjaustyti iš rankos dalies iki alkūnės, o bicepso vietą sulaužyti perpus imituojant alkūnę, panašiai visas kūno dalis palaužyti pagal liaudmeistrio įsivaizduojamus žmogaus/rūpintojėlio standartus. Kas pasirašot? Einu ieškot geras proporcijas išmanančio liaudmeistrio… O Jūs ruoškitės.

Žvaigždė suspindo padangėje. Sugalvok norą.

Rašliavos eskizas.

Lietuviškos žvaigždės mūsų kaime yra be kabučių. Viena iškili bekabutė net sugeba studijuoti VDA tapyboje, o vakarais filmuotis pokalbių šou su vestuvinėmis suknelėmis ir blevyzgoti paviršiais, kai dienomis lankosi dailės studijose, piešia nukarusius papus, tapo čainikus ir mėgina išlaužti skirtumus tarp impresionizmo ir expresionizmo. Čia kažkokia juodaplaukė merga, ex-Koršunovo, smulkaus sudėjimo, pajuodusiais paakiais ir džinsais dienomis, vardo nepamenu. Sakė, kad 7 metus dirbo televizijoje prieš įstodama į dailioškę, todėl ir tapo spindinčia žvaigžde. Bet jei taip apsidairius aplink kad ir toje dailioškėje surastum bent pusę studenčių dailesnių ir gražesnių nei pastaroji, o jei užsimotum į kitus universitetus, tai matyt rastum ir visą 80 proc. studentijos dailiosios lyties atstovių nešančių anąją ne tik visa galva, bet ir užpakaliu, paakiais, manieromis, lūpomis, papais ir kitomis išskirtinėmis privilegijomis. Mūsų kaime pasirenkama pagal pažintis, turbūt taip lengviau, kas arčiau tą ir čiumpi lengva ranka, matyt, kaip ir mentams mokamos baudos, duodami kyšiai valstybininkams, gaunami parašai ir t.t. Žinant VDA struktūrą nesunku būtų nusakyti, kad tapytojai yra viena iš tų kastų, kuri pretenduoja į patį meniškiausią įkvėpimą ir kartais labai įspūdingą iškvėpimą: profesorių snukių daužymąsi per posėdžius, rektoriaus prašymo duoti rektorato raktą, nes mat kitam labai jau reikia pasidulkinti ir t.t. Kiek subtilus mątymas pasaulio įpareigoja kumščiais kovoti su kolegomis, nes mat jei vienas yra deltonikas, kitas nenusiima šūdinų akinių, o trečias kiek blaivesnis būna per dažnai, tai ir gaunasi, kad pirmas priešingai mato spalvas, antras rudą skiria nuo pilkos, bet daugiau spalvų jam neegzistuoja, trečias teplioja ryškiai ir gaiviai, kaip koks vaikas prašantis į snukį… Čia kiek juokais…

Raslabonas: Emigrantas vs imigrantas

 

Bžeskai, arba, Algi Greitai, nebūkit durni ir pavarykit duetu bazarą vienas vaidindamas emigrantą, kitas – imigrantą. Kada įsijungt teliką? Palik man pranešimą…

Nors gal čia reiktų susodint Vycioką iš Čikagos priemiesčio ir Kubilių iš ministrų kabineto, ot bazariuką pavirtų chebrytė, pažvengtumėm. Gautum mikliai raslaboną, pensininke, be pensijos ir gal dar tu, studente, be stipendijos, nors tau tai pochui gi…

Piksel festivaliai su nuotraukomis, gali pasidžiaugt.

 

Piksel 09 – http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/465/lang/1/nID/3860

Piksel 08 – http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/465/lang/1/nID/3858

Kada. Pasaulio pabaiga

 

Metų sandūroje visi kažkaip apokaliptiškai žvelgia į pasaulį, ne vienas ne du ir net ne 10 kalba apie pasaulio pabaigą, net žydrojo ekrano Čekuolis porina ekologines ir pasaulio pabaigos įžvalgas. Visi čia atrodo laukia 2012 (beje 2012 12 21 – liko bene 3 metai…), o ypač šio blogo skaitytojai pasirinkdami dažniausiai skaitomu straipsniu – Pasaulio Pabaigą. Algimantas Čekuolis rutulioja 3 ekologiškumo temas: žmogaus veikla, šiukšlės ir viskas yra normalėj. Visatos ar net visos tuštumos šratų susistatymas į vieną eilę 2012 turi reikšmės ne vienam pašnekovui taip pat, bet kiti supranta, kad turbūt taip viskas ir nueis užmarštin, gal net ir visa gyvybė. Polių pasikeitimai ar tik nemenki nučiuožimai kažkur į šoną turbūt turės tvano pradžiai įtakos, nors kas čia ką gali dbr pasakyti? Nebent Dievas žinotų. Bet jis kažkoks kurčnebylys. Kurčnebybys. Europos centras būtų labai tinkama vieta pietų poliui nusitaikyti ir pataikyti. Šoviniai – pingvinai, tiesiai šaudo. Pagyvensim pamatysim, tik ar ilgai laukt reiks, atrodo ilgai nereiks. Kokios čia dar pensijos, Bybiliai, depresija ar kitos nežmoniškos kasdienybės katastrofos, kai tavęs laukia išrinktoji mirtis pagal globalųjį skaitliuką! Žiūrėk nepražiopsok savos lemties, kaip kokio naujako. O dabar siųsk visus nachui, nes tai linksmiausiai įprasmina!

- Manifestuojam.

 

Štai panaudota gatvės nuotrauka su Bubilius Kybys – http://jucaitis.blogspot.com/

Čia 7 įstatymai neveikiantys Lietuvos originale – http://www.create2009.europa.eu/

Čia kažkokių 11 įsakymų (Psichikos darbininkų kūrybinių revoliucinių tarybų reikalavimai) – http://ekspertai.eu:80/index.php?option=com_content&view=article&id=360:veksas-kruvinu-burzuazijos-konvulsiju-pradzia&catid=35:k-xxx&Itemid=71

Rysaiklinam šiukšles, geriau ne savo: http://www.viceland.com/wp/2009/02/stealing-and-rebuilding-amy-winehouses-rubbish/

Mokinkis čiulpti gyvenimą – http://flavorwire.com/59300/are-scandals-bad-for-business-celebrities-tiger-woods-charlie-sheen

Jei dar nemoki tapyti, gali išmokti iš http://www.lflgallery.com/julesdebalincourt_2003.html

A taip pakarpytum medijas? http://www.wyldstallyons.com/

etc

Durnių motina sveikina su Naujaku.

 

Štai jau tau ir su Naujais!

Kad ir kokia viltis yra durnių motina, vistiek kiekvienas esame durnas. Varnų baidyklės – saliutai – tai tas momentas, kai susikaupi, geriausiu atveju kerpi kojų nagus. Nepameluosim, kad šūdini metai praėjo, nors kam svarbūs Tigro metai – jie dar neatėjo, bet gali jau ruošti kailį keisti. O dabar net Visagalis mėnulis susiorganizavo užtemimą. Šeškinė tą metų sandūrą susirenka ant viaduko iššauti šampano – geras ne? Pakelkim taures už tuos, kurie specialiai pražiopsojo laikrodžio dūžius į ateinančius metus. Durnių motina linki kiekvienam skirtingai gerų ateinančių metų, nes jie bendrai paėmus bus dar prastesni, jei žinoma nesi Tigras…

Ded Moroz Sleeping / Dead Moroz / Diedas Morozas miega

 

Sentencijos apie nieką.

 

Paryžiaus kavinė – 11 žmonių per mažai, 14 jau per daug. Su 11 subankrutuosi, 14 netelpa, bet tas paskutinis atneša pelną.

Ten ne kiek traukia, kiek iš čia stumia. Indija netraukia, bet Lietuva stumia.

Mokymąsį visą gyvenimą skatina sklerozė, kitaip – atminties stoka, kurią mes visi turime.

Turintys stilių, bet ne eksperimentą, nesimoko.

Dekonstruok kalėdas. Sako, kad 2009-ais pasikeitė Kristaus gimimo diena, ji nuo šiol – vasario 28! Jei žinai, ką turiu omeny. Geriau jau nežinotum…

Dar 1994 metais, pirmam kurse, išgirdau, kad žaidimas yra dėl žaidimo, pats dėl savęs. Ką ir panaudojau mokslinio laipsnio gavimui šiais metais. Nors xui ten mokslinis…

Apatija ir cirke apatija.

Vaikas suauga įvertėjęs.

Įdomu kuom čia viskas baigsis?

Elektroninio medijų meno festivalis Piksel 2009. Atsiliepimas.

 

Šių metų elektroninės kultūros festivalis Piksel 09 prabėgo sklandžiai, kaip rodos niekad anksčiau, įsibėgėjęs festivalis kasmet sutraukia vis daugiau dalyvių ir lankytojų, programa tęsiasi net 10 dienų. Festivalio akcentas yra meninė praktika paremta technologinės laisvės pagrindu, savirefleksiškas medijų meno žvilgsnis į save, kūrybos principus ir priemones, kuriant naujas paradigmas.

Sudalintas į daugybę meninių procesų festivalis persiklojo savo programoje bei pasiskirstė prezentacijose, kūrybinėse dirbtuvėse, vakariniuose pasirodymuose ir parodose. Šių metų festivalio dėmesio centre buvo daugiasluoksnės kūrybinės dirbtuvės, kurių centrine ašimi tapo laisvos techninės įrangos konstravimas ir konfigūravimas. Ypatingas šių metų dėmesys buvo skirtas atvirai techninei įrangai (open hardware), kai praeitais metais daugiau dėmesio buvo skirta programinės įrangos (free software) pristatymams. Nors šiais metais taip pat pristatymų sekcijoje vyravo programinės įrangos prezentacijos, bet kūrybinių laboratorijų kiekis smarkiai aplenkė pristatomuosius pasirodymus.

Parodos vyko keliose galerijose: „Lydgalleriet“ – galerija dedikuota garso menui priėmė festivalio audio projektus, galerija „3,14“ buvo skirta platesniam audiovizualinių projektų spektrui.

Daugiausia dėmesio susilaukė interaktyvios instaliacijos ir objektai, vienas pirmųjų krentantis į akis buvo „The serv seq“ darbas nyderlandų menininko Gijs Gieskes: mechaninio ir elektroninio meno sintezėje lankytojai gali įsitraukti grodami gyvai, o principas buvo paprastas: plokštelės grotuvo įrenginys sukosi ratu, plokštelės vietoje buvo margas piešinys, kuris suteikė prasmę šviesai jautriems diodams. Kitas įspūdingas interaktyvus darbas buvo vokiečių dueto Wolfgang Spahn ir Thomas Gerwin pavadinimu „Augen-auf-schlag“, kur žiūrovas galėjo groti elektroniniais būgnais ir prieš save matyti vizualiai besikeičiančias spalvas, kai būgnų konsolė žymėjo spalvas ir judesius. Paslaptingas audio objektas „Tribo Paenix“ įtraukė žiūrovus į sudėtingą garsinį performansą ir komunikaciją su erdve, sklindantis garsas paimtas iš aplinkos ir perdirbtas sklido iš archainės formos objekto.

Galerija „3,14“ pasitinka erdvinėmis instaliacijomis, tai Paul Klotz darbas „TL-Display“ primenantis skaitmeninio laikrodžio motyvus ir žaidžiantis liuminescencinėmis lempomis, kūrinys atrodo kaip didelis žemos rezoliucijos displėjus veikiantis pagal savas taisykles. Arjan Scherpenisse demonstruoja „_onliner“ projektą, kuris pasklidęs daugybėje monitorių elementariai rašo sugeneruotus tekstus, vėliau menininkas šią technologiją pristato kūrybinėse dirbtuvėse, kaip „VGA Signals“ ir darbą su vaizdu per monitoriaus jungtį. Erdvinė instaliacija „Capacitive Body“ austrų Andreas Muxel ir vokiečių Martin Hasselmeier darbas okupavo didžiąją galerijos dalį, tai lyg mirksintys lazeriai, pralaidūs šviesai laidai sukeliantys voratinklio iliuziją.

Vienas įspūdingesnių interaktyvaus performanso pavyzdžių įvyko vakariniame pasirodyme. Grubaus garso mėgėjas Mattel išėjo padiskutuoti su publika apie menininkų darbo apmokėjimą ir darbą už dyką, kokia yra iš to nauda ir kokia motyvacija visus čia susirinkusius subūrė. Jo pozicija buvo tokia: jis neparuošė jokios įdomios programos šį vakarą, tad jam kyla klausimas ar jis turėtų groti nemokamai. Visi sunerimo, pradėjo šnairuoti, pasijuto nepatogiai, kai kurie pradėjo komentuoti, kad toks ir yra festivalio kredo – viskuom dalytis, tada jis kiek atsileido ir pradėjo sakyti, kad tai yra diskusija, o ne jo nuomonė, visi įšėlo, kažkas pradėjo šnekėti, juoktis, rėkti, muistytis, išeiti iš salės ir pan. Tada laukiamas feedback (grįžtamasis ryšys, atsakomoji reakcija) iš publikos pasireiškė netikėtu techniniu feedback ir nežmoniškai šaižus garsas salėje visus koncerto klausytojus, tikra to žodžio reikšme, išguldė, jie užsikimšo ausis ir taip sėdėjo nejudėdami, kol aplinkoje kaukė ausų būgnelius galintis pažeisti garsas. Garsas kaip ginklas suveikė. Kurį laiką niekas nesuprato, kad tai yra meninis pasirodymas. Turbūt kai kurie nesuprato ir po koncerto. Pasirodymo metu atsirado triukšmo menininkų reaguojančių į garsą ir savaip keičiančių performanso eigą, Julien Ottavi paėmęs kitą mikrofoną pridėjo prie kolonėlės ir taip pakeitė garso dažnį. Per patį pasirodymo įkarštį Mattel šaukdamas vis klausinėjo ausis užsikimšusių žmonių ar dar nepasikeitė jų nuomonė dėl menininkų darbo už dyką, ir kartais jau atrodė, kad nuomonė ima kisti, stiprus garso poveikis, ir ne tik fiziškai, paveikė susirinkusiuosius.

Chaoso laboratorija – įvairia technika ir technologijomis įgarsinta erdvė kelianti daug triukšmo ne tik patalpoje, bet ir gatvėje susilaukė daugelio praeivių dėmesio bei daugiau nuostabos, nei suvokimo. Įvairios gaudyklės ir siųstuvai siuntinėjo signalus pirmyn ir atgal, garsas sklido sukurtose kilpose ir grandinėse, mechaniniai poveikiai ir elektroniniai impulsai maišė įvairius dažnius į vieną sunkiai nusakomą triukšminę masę.

Biologiniai eksperimentai susilaukė dėmesio kūrybinių dirbtuvių metu. Mikro organizmai, amebos, vandens lokiai (Tardigrade) ir kiti tik mikroskopu patomi organizmai buvo “Hackteria” kūrybinės laboratorijos ir tyrimo objektas. Bioelectronix ir bioelectronics skirtumas yra ne tik keliose raidėse, bet ir pirmųjų paprastume ir gebėjime patiems pasidaryti (DIY, pasidaryk pats kultūra) laboratorijas bei hacking strategijose. Pagrindinis laboratorijoje vystomas veiksmas buvo užgrobimas aukštųjų technologijų paprastais būdais ir tų technologijų panaudojimas meno procesams. Workshop’o metu technologijų ir bioorganizmų susitikime randasi elementarūs procesai, kurie labiau yra stebimi, nei moksliškai apdirbami, nors meno praktikoje yra pilna pavyzdžių, kai mokslininkai patys kviečiasi menininkus dirbti kartu į profesionalias laboratorijas – ar tai galėtų atsitikti Lietuvoje? Šiuo atveju, hack procesuose paprastos internetinės kameros virto paprastais mikroskopais gebančiais matyti kur kas smulkesnius procesus nei žmogaus akis. Tai tikrai nėra sudėtinga ir kiekvienas gali pasidaryti panašias laboratorijas namie per kelias minutes ar valandas, bet paslaptis slypi žinojime kaip.

Ekologinė paradigma taip pat buvo svarbi festivalio metu, tai daugiausia saulės baterijomis paremtų projektų prezentacijos, vieni iškyliausių medijų ekologijoje pasirodė vizualieji Ralf Schreiber, Tina Tonagel ir Christian Faubel iš Vokietijos su projektu „Kunst und Musik mit dem Tageslichtprojektor“. Subtilios audiovizualinės projekcijos sklindančios iš grafoprojektorių bei imančios galios iš pačių projektorių skleidžiamos šviesos buvo vizualiai stiprios, kiekvienas menininkas buvo pasiruošęs skirtingais principais veikiančius projektus, kurie drauge sukūrė užburiantį reginį, tai ir grojimas stygomis, ir saulės baterijomis varomi robotai, ir skaitmeniniai displėjai įtakojantys šviesos srautą ir t.t.

Lietuvą atstovaujantis medijų menininkas Vygandas Šimbelis festivalyje pristatė fotografinį projektą „Light for Libre“ ir dalyvavo garso meno pasirodyme drauge su Peter Edwards (US), Diego de Leon (ES), Servando Barreiro (DE) ir Haavar Eggereide (NO). Menininko kelionę parėmė Nordic Culture Point organizacija.

Piksel festivalio interesų linkai

 

Pridedu Piksel festivalio interesų zonos nuorodas:

http://www.piksel.no – Piksel medijų meno festivalis Bergene, Norvegija.

http://www.piksel.no/piksel08 – Piksel 08 festivalis.

http://www.piksel.no/piksel08/p08_streams.htm – festivalio akimirkos stream formate.

http://www.piksel.no/festival/p09 – Piksel 09 festivalis.

http://bek.no - Bergeno elektroninio meno centras.

http://www.usf-verftet.no – fabrikas atiduotas menininkams kurti ir eksponuoti Bergene.

http://www.khib.no/ - Bergeno nacionalinė menų akademija.

http://www.baltanlaboratories.org – Baltan medijų laboratorija Eindhovene, Nyderlandai, bendradarbiaujanti su Piksel.

http://hcgilje.wordpress.com – menininkas dirbantis Bergene Hc Gilje, jo sukurtos programinės įrangos ir kūrybiniai eksperimentai.

http://www.opensource.org/ – atvirojo kodo bendruomenės puslapis.  

http://puredata.info/ – Pure Data bendruomenės informacinė svetainė.

http://www.cycling74.com/ – Max/msp/jitter programuotojų bendruomenės svetainė.

http://1010.co.uk/ – Martin Howse Berlyno tyrimų stotis.

http://julianoliver.com/levelhead – Julian Oliver Levelhead projektas.

http://jellyproject.com/ – Jelly projektas, Loud Objects.

http://kknord.org – Nordic Culture Point, organizacija remianti Baltijos menininkų keliones į šiaurės šalis.

Piksel (Bergen) festivalis yra iš http://www.pixelache.ac/ šeimos, http://www.pixelache.ac/university, http://network.pixelache.ac/.

http://www.pnek.org – Norvegijos medijų meno organizacija apimanti 11 padalinių:

Notam, Oslo <http://www.notam02.no>

Atelier Nord, Oslo <http://www.anart.no>

TEKS, Trondheim <http://www.teks.no>

BEK, Bergen <http://www.bek.no>

i/o lab, Stavanger <http://www.iolab.no>

Utsikten Kunstsenter, Kvinesdal <http://www.utsiktenkunst.no>

Lydgalleriet, Bergen <http://www.lydgalleriet.no>

Atopia, Oslo <http://www.atopia.no>

Rom 3, Grenland <http://www.rom3.no>

Piksel, Bergen <http://www.piksel.no>

Dans for Voksne, Oslo <http://www.dansforvoksne.org>

 

Piksel 2008 2009 festivals, Bergen, Norway. Pikselis 08 festivalio atsiliepimas.

 

Keliausiu vėl į Piksel festivalį šįmet, štai įdedu sutvarkytą atsiliepimą apie praeitų metų festivalį.

::::::::::::::: 

Piksel 2008 festivalis, Bergenas, Norvegija.

Šeštasis elektroninės kultūros ir medijų meno festivalis Piksel dedikuotas atvirojo kodo fenomenui, programinės ir techninės įrangos panaudojimui kūrybiniams tikslams, mokslo ir meno sintezės apraiškoms vyko praeitų metų gruodžio mėnesį. Bergeno miestas Norvegijoje vienas pirmųjų išsikovojo atvirojo kodo bendruomenės palaikymą ir tapo viena pagrindinių vietų skleistis aktualiąjai kultūrai, kuri dabar kasmet atranda vis naujas formas ir naujus kūrėjus. Šiais metais Piksel festivalis oficialiai vyks lapkričio 19-22 dienomis, tačiau dalyviai kviečiami atvykti jau nuo 16-os dienos, kai prasideda intensyvus kūrybinių dirbtuvių tvarkaraštis.

Meno, mokslo ir technologijų sąveikos šiuolaikinėje kultūroje bei kūrybiškos naujų technologijų panaudojimo galimybės aktyviai atsispindi kūrybiniuose procesuose. Šis diskursas plačiai naudojamas medijų meno praktikoje, ypač elektroninio. Įvairių disciplinų metodus, strategijas, žinias ir naujas technologijas menininkai integruoja į kūrybos procesą. Interaktyvumas, dalyvavimas ir įtraukimas yra neatsiejamos medijų meno charaktistikos įsiveržusios į pačius kertinius meno kūrimo procesus.

Praeitais metais keturias dienas vykęs nenutrūkstantis kūrybinis procesas kūrybinėse dirbtuvėse, seminaruose, meno darbų pristatymuose ir gyvuose pasirodymuose vainikavo sunkiai apčiuopiamus rezultatus, kai šiais metais planuojamas net aštuonių dienų veiksmas. Mechaninė, analoginė ir skaitmeninė aplinka įvairiais rakursais veikė ne tik žiūrovus, bet ir aktyviuosius dalyvius, kurie ne tik žiūrėjo ir klausė, bet įsitraukė į kūrybinius procesus užbaigiant meno kūrinius pateiktomis kūrybinėmis strategijomis.

Norvegų menininkas Hc Gilje pristatė projektą „Prisukamasis paukštis – Mechaninis genys“. Visiškai netikėtas suvokimas, kad paukštis gali ne tik skraidyti ir čiulbėti, bet būti atpažintas ir pagal medžio kalenimą. Mechaniniai geniai elgiasi labai panašiai, kaip ir tikrieji, gyvieji prototipai, jie skleidžia labai panašius garsus ir sukuria erdvę. Menininkas pastebi, kad jam svarbiausia yra pati aplinka, kurioje jis eksponuoja genius, ir kaip jie ją transformuoja ir papildo. Buvo pristatyti skirtingi projekto instaliavimo sprendimai Maroke, Bergene ir Oslo oro uoste bei pristatyti su meno projektu sietini išgyvenimai. Pirmajame ekspozicijos variante autorius susidūrė su neišsprendžiama dilema, nes Maroke iš viso nėra viešojo meno sampratos ir jis paprasčiausiai tampa nelegalus, tačiau draudimai valstybės lygmeniu nesutrukdė pasiekti įspūdingo meninio rezultato. Bergene mechaniniai geniai sukūrė įstabią atmosferą fjordų apsuptuose miškuose, kur skirtingais intervalais ritmingai kalenantys geniai sukūrė erdvines kompozicijas. Integrali instaliacija Norvegijos sostinės oro uoste eksponuotame projekte sukėlė daugiau problemų uosto apsaugos sistemoms nei buvo pastebėta eilinių praeivių, kurie meno objektų skleidžiamus garsus priskyrė oro uosto skleidžiamiems triukšmams.

Kūrybinių dirbtuvių subsekcijos dalyje buvo kuriami įvairiausi santykiai skirtingų fenomenų rėmuose. Labiausiai žiūrovų pamėgtas tapo brito Jonathan Kemp ir Vygando Šimbelio sukurtas vaiduoklių kūrimo ir gaudymo įrenginys, tai 19 hz dažnį sukuriantis agregatas, kuriam veikiant sukuriami vaiduoklių spinduliuojami elektromagnetiniai dažniai, nors tai ir logiškai nesuvokiama ir sunkiai moksliškai paaiškinama, tačiau speciali programinė įranga reikiamą dažnį užfiksavo. Dažniai ir kiti projekto atradimai yra siejami su mokslininko Emanuel Swedenborg 18 amžiuje spėjimu, kad būtent tokiame dažnyje randasi siela bei gyvena vaiduokliai, darbas vadinasi „Vaiduoklių gaudyklė“. Žvelgiant iš medijų ekologijos perspektyvos galima aiškiai suvokti tokio darbo pavojus, todėl anomalinio patyrimo dalyviai yra įspėjami, kad dalyvavimas projekte yra jų pačių pasirinkimas ir visą galimą riziką jie prisiima patys. Subsekcijos dalyviais buvo įspūdingas aktyvistų būrys, vienas jų – vokietis Martin Howse, jo sukurtų įrenginių elektroniniai impulsai leido komunikuoti su studijos augalais ir klausytis šios reakcijos garsų. Studijoje lankytojai galėjo mėgautis kulinariniais atvirojo kodo šedevrais bei paragauti naminės kokakolos pavyzdžių. Įvairūs naujai sukurti elektroniniai įrenginiai visą subsekcijai skirtą dieną veikė aplinką, jungėsi interakcijai, kvietė žaisti ir stebėti.

Festivalis skirtas atvirojo kodo bendruomenei ir atradimams 2008 metais daugiau dėmesio skyrė programinės įrangos artefaktui nei techninės įrangos konstruktams. Pure data, tai bene labiausiai festivalio dalyvių naudojama atvirojo kodo programa, tiksliau programinė kalba, vieni ją jungė su animacija, kiti grojo gyvai, treti kūrė vizualijas, dar kažkelinti įtraukė interneto lankytojų informaciją į gyvus pasirodymus ir t.t.

Julian Oliver virtuali realybė projekte Levelhead sąveikauja su realiu pasauliu. Interaktyviame žaidime reikia išvesti virtualų žmogų iš kambario ir taip pereiti kelis lygius, tačiau kambariai yra matomi tik ekrane, o žaidėjas fiziškai realiame veiksme varto specifiškai išmargintus kubus ir jais valdo virtualaus žmogaus ėjimo kryptį trijų dimensijų erdvėje. Plačiai pasaulyje eksponuojamas projektas yra pamėgtas ne tik meno pasaulio atstovų, bet ir edukaciniais motyvais žaidžiamas vaikų.

Amerikiečių kolektyvas Loud Objects pristatė savo naująją atvirojo kodo interneto bazę „Jelly“ kurti tinklaraščiams, portfolio, archyvams ir kitiems panašiems dalykams su galimybe ją modifikuoti savo reikmėms. Plačiose medijų meno erdvėse dirbantys menininkai taip pat pasirodė pristatymų serijoje, kurioje konkretaus laiko segmente abstrakčiai žaidė su Polaroid aktyvia medžiaga, galutiniame rezultate  buvo sugeneruotas aiškus fotografinis vaizdas – dinozauro galva. Festivalio vakarais vyko gyvi pasirodymai, muzikiniai ir vaizdo projektai, „iš gausybės rago“ išsiskyrė trijulė „_RRR“ iš Meksikos, vokietis Notstandskomitee, One Man Nation iš Senegalo, prancūzas grojantis elektroniniais žaislais – Benjamin Cadon.

Atvirojo kodo paradigma tampa vis aktualesnė ne tik medijų aktyvistams, bet ir visuomenei. Susibūrusios bendruomenės sparčiai plėtoja ne tik meninius procesus, bet įgyvendina ir patrauklius projektus, sukuria produktus, kurie ne tik žavi estetiniais pasiekimais, atveria vaizduotę žiūrovui ar įtraukia į interaktyvų žaidimą, bet suteikia palankias galimybes naudotis praktiniais kokybiškais rezultatais. Krizės akivaizdoje turėtume susimąstyti apie galimybę naudotis nemokamomis atvirojo kodo programomis, kurių galimybės kartais viršija ir taip vadinamųjų profesionaliųjų programinių įrangų (mokamų) resursus. Festivalyje iškeltas klausimas kodėl yra išleidžiamos milijoninės sumos programinei įrangai išlieka atviras. Net ir universitetai, akademijos ir kitos valstybinės, edukacinės institucijos kažkodėl godžiai skiria apvalias sumas įsigyti brangiausias programines įrangas, kai, tuo tarpu, dar kokybiškesnės, ir tikrai orientuotos į vartotoją, atvirojo kodo programinės įrangos nieko nedomina. Bet jau čia prasideda politika, pinigų plovimo schemos ir taktikos, ir kiti nešvarūs dalykai, apie kuriuos neturėtume nė galvoti…

Susitiksime Bergene, Piksel 2009 festivalio metu. Iki!

Penktadienio naktis iki ryto ir dar kitos bemiegės naktys

 

Nors mokslinis darbas užima gan daug laiko, tačiau vakar išėjau. Eilinį kartą Havana social club apsauginiai pasirodė esantys tikri debilai, mušė žmones ir t.t. O barmanai eilinįsyk buvo gatavi. Tusas nebuvo blogas, o tiems kuriems nepatiko mano dalyvavimas turėčiau priminti, kad ne pas juos ėjau, ir pasakyti, kad buvo tik 1 priežastis dėl kurios viskas buvo neblogai. Ksaka – Fuck Off.

Vilniaus kabakai tokie išsusę, kad alaus geriau eini į Čileką, nei į kokį normalesnį, nes pastarasis siūlo geresnio skonio Čili Gyvąjį. Na, šeimyninės picos už pusė kainos girtai galvai irgi kartais pagelbsti.

Tas pats nutiko ir vėlesnį savaitės vakarą, Alaus namai davė alaus, Rudolfas septynioliasdešimtasis (ex-Prie Parlamento / Ministerija) yra visiškai uždarytas, kažkada buvo vieta geram alui, Play Club, toks mini bariukas su stalo futbolo stalais, visai nupezo – pardavinėja Horną ir dar kelis šūdelius, kažkokį ale čekišką, kurio pavadinimo nežino barmenė, ryškiai atsiprašant pisa protą, atrodo dar Samsono šviesų ir tą Horną ar Taurą, krč debilizmo viršūnė, kaip pasakytų koks kaimietis.

Daugiau neturiu ką pridėt, nesikeikiant ir neatsiprašant.

 

Cituojamas pedofilai.com tekstas ir informacija, “laiškas niekam”.

 

 

Įdedu “Laiškas niekam” iš jau uždarytos svetainės www.pedofilai.com, kuri buvo uždaryta suinteresuotų asmenų, kad paslėpti blogus savus ketinimus ir kulversčiais gelbėti savo kailį bei įvaizdį. Per daug nesidomiu šia istorija, nes galimi įvairūs scenarijai kiloja įvairius stogus, o mano suinteresuotumas, šiuo atveju, tėra tik paviešinti laisvą žodį, kuris turėtų laisvai ir toliau skleistis, o nebūti cenzūruojamas ar kitaip veikiamas. Kitas klausimas, kiek ilgai išliks šis cituojantis portalas viešumoje ir kada gi suspės uždaryti šį blogą (dievas.wordpress.com), o gal jie turės ir didesnių planų, tad žiūrėkime kuom čia viskas pasisuks. Įdedu cituojamą tekstą ir informaciją iš uždaryto puslapio, turiu pastebėti, kad su įvykiais ir asmenimis neturiu nieko bendro, cituoju:

 

“ 

Laiškam niekam

Mano keturių metų amžiaus dukros pasakojimai apie nuogus vyrus, dukros nurengimą nuogai, jos laižymą ir prašymą juos laižyti, didelius „sysalus” (kaip ji vadina lytinius organus), bėgantį kremą, tepimą jos su tuo „tikru” kremu, išbėgus kremui „sysalo” pasidarymą visai mažu, „sysalo” kišimą jai į burną, tampymą pirmyn atgal, garsų rėkimą, „sysalo” kišimą ir tampymą kambaryje, vonioje, tualete … visur, visada, šimtus kartų, kai ji būdavo pas savo „Mamą” savaitgaliais, net dukros Krikšto dieną, nejaudina nei vieno ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno.

Juk nieko čia neatsitiko. Mergaitė gyva. O motina turėjo iš ko gyventi, gaudama pinigus iš tų su dideliais sysalais.

Trys mano vaiko apklausos apie jos seksualinio prievartavimo aplinkybes, kai įstatymas reglamentuoja vaiką apklausti ne daugiau kaip vieną kartą, mano mažametės dukros atlikta kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė davusi kategorišką išvadą – dukra gali teisingai suvokti konkrečias reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, padidintas polinkis fantazuoti jai nenustatytas, dešimt apklausose dalyvavusių psichologų, kurie nesugebėjo atskleisti vaiko „melo”, šioje teisinėje valstybėje nieko nereiškia. Kategoriškas prokurorų reikalavimas vėl ir vėl tirti vaiką, kai vaikas apklaustas ir ištirtas, jiems leidžia priimti nutarimą- vaikas nebuvo seksualiai prievartaujamas.

Aš nežinau, gal aš kaip tėvas kitomis akimis žiūri ir kitaip suprantu mergaitės žodžius, kuriuos ji kartojo apklausų, ekspertizės metu. Bet gal yra Lietuvoje žmonių, kurie tokius vaiko žodžius kitaip suprasti nebegali – tai yra pati šlykščiausią prievarta, išsigimėlių, iškrypėlių, pedofilų orgijos… Aš nežinau, gal „kvalifikuoti” prokurorai mato kitaip…

Gal prokurorai mato kitokius j ų veidus, nes šie orgijose dalyvavę asmenys yra Pilietinės demokratijos partijos prezidiumo narys, Seimo nario V. Muntiano buvęs visuomeninis patarėjas, Darbo partijos Kauno skyriaus buvęs vadovas Andrius Ūsas, Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius ir trečias, kaip dukra pasakoja, jų draugas šviesių plaukų Aidas. Man jie visi – pedofilai. Aš niekad gyvenime nepamiršiu keturių metų dukros klausimo man, 36 metų tėvui, pasakojant apie jų smirdančius šikalais „sysalus”, iš jų bėgančius kremus: „Tai ką tu tėte lėliukas, nieko nesupranti ?”

Aš suprantu, kad susidurta su „čekanavičiais”, kurie yra valdžioje, politikoje, teisme … Aš visiems linkiu, kad niekad gyvenime nesusitiktumėte su tokiais… Už šitą mano „išgalvotą” šmeižtą man iškelta baudžiamoji byla, prašoma priteisti milijoną litų „neturtinei žalai” atlyginti… Kaip viskas pasibaigtų, bet aš niekad netylėsiu: dėl savo išprievartautos mažametės dukros, dėl tų vaikų, kurie jau buvo išprievartauti ir tų, kurie šių iškrypėlių nenubaudus, dar bus. Gal perskaitę mano žodžius, atsilieps šių iškrypėlių aukos ar jų artimieji.

Visi mano pra šymai prokurorams atmetami. Prašymas apklausti orgijose dalyvavusį apygardos teisėją prokuroro Kiuršino atmestas, nes informacija apie teisėją nėra patikrinta proceso veiksmais, nurodytas teisėjo atpažinimo būdas nėra atliktas pagal LR BPK normas, todėl neturi jokios teisinės galios, prašyme apklausti nenurodyta koks turėtų būti šios apklausos dalykas ir kokią informaciją, naudingą tyrimui, būtų galima gauti apklausus apygardos teisėją. Aš jau nieko nebesuprantu: ar aš kaip nukentėjusios mažametės įstatyminis atstovas galiu turimą informaciją patikrinti proceso veiksmais, ar aš galiu atpažinimą atlikti pagal LR BPK normas, ir apskritai, aš nesuprantu, ar mažametės nurodytų asmenų, kurie lankėsi jos seksualinio prievartavimo vietoje, parodymai gali turėti reikšmę baudžiamojoje byloje. Tai yra ne mano galimybės, bet ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų, gaunančių atlyginimą iš valstybės, prievolės imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką butų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

Ir dar daugiau nei juokinga – paskutiniai mano skundai d ėl prokuroro A. Kiuršino veiksmų, adresuoti Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui K. Betingiui, Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui A. Valantinui, išspręsti to paties prokuroro A. Kiuršino. Kur kreiptis, ką daryti, kaip kovoti su pedofilais, aš jau nebežinau.

Pagrindinis nacionalinis teis ės aktas – Lietuvos Respublikos Konstitucija -įtvirtina bandrąsias nuostatas dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos bei konstitucinę valstybės pareigą saugoti ir globoti vaikystę, ginti vaikus. Prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Prokuratūros įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Prokurorių G. Ročienės, R. Čivinskaitės, A. Kiuršino, K. Betingio pastangos daryti viską, o tiksliau – nieko nedaryti – kartojasi ir kartojasi. Aš dar noriu tikėti, kad šioje supuvusioje teisinėje valstybėje yra sąžiningų ir dorų pareigūnų, kurie padarytų viską, kad pedofilai ir iškrypėliai gautų užtarnautą bausmę. Toks, koks atliekamas šiuo metu ikiteisminis tyrimas, yra pakartotinė trauma tiek mano mažametei dukrai, tiek man, tiek mano tėvams.

Jeigu šiame laiške kas nors supratote kas vyksta nepriklausomoje Lietuvoje, prašau ką nors darykite, prašau kaip nors padėkite. Jei apskritai įmanoma dar kuo nors padėti. Nes nei Ročienės, nei Čivinskaitės, nei Kiuršinai, nei Betingiai jau niekada nepadės. Jie svajoja, pabaigus „garbingą tarnybą”, apie laimingą ir sočią senatvę…

Drąsius Kedys.

“

E-I-Mimimimigrantų projektas – Emigruok nafik kuo skubiau, turi šarmo.

 

Kilo tokia mintis – sukurti portalą žaviu pavadinimu – Emigruok.lt arba Emigruok.com – nesigilinau kolkas apie domenus (gali čiupt, jei dar laisvi – po to man parduosi brangiai. Ot, šūdžiai, lt jau paėmė) ir kitas detales. Bet esmė būtų tokia – lietuviai rašo apie blogą gyvenimą ir svajoja apie emigraciją, o emigrantai tuo pačiu džiūgauja savo puikiais gyvenimais užu sienų. Kaip 2 x 2. Valdžios politika susigrąžinti lietuvius būtų bent kiek pristabdyta tiesos sakymu, o ne tuo melu, kuris dbr purslais virsta iš gausybės rago, ir, beabejo, geriausiu atveju portalas būtų uždarytas (.lt galūnė) arba aš linksmai sėdėčiau kajutėje su draugiškaisiais zekais. Galima būtų pristatyti projektą kaip menininininį, nes ne tik Lietuvoje populiari migracijos tema galėtų padėti žvelgti tiesiau. O vėliau rėžtume revoliucingas mintis, o šūkis galėtų būti, gal kiek pasikartosiu – Emigruok ir pamilk Lietuvą atgal. Juk ne tik suidealintum Tėvynę, bet ir seni draugai draugaut pradėtų vėlei, šeimyniškiai ne tokie užknisantys pasirodytų, o ir priešų ginklai gėlėmis sužydėtų, beje, trumpam grįžęs žiauriai kietai atrodytum, a ne tėp? Atrodo, bene visos kiečiausios teigiamos sąvybės ir, juolab, dvasinės! Kai emigruoji, gereu gruoji… Varom lauk?!

Pedofilai.com ir Algis Ramanauskas Greitai bei bože moj Petruškevičius

 

Ačiū Dievui, jau nebesigilinu į tas babausių peripetijas, bet vakar geriant alų išklausiau istoriją, kurios, kaip sako teisininkas, nebuvo dar Lietuvoje, o gal tik niekad tokios linksmybės neišlido į viešumą. Na, gal Jūs daugiau žinote apie tai, bet šis paplatintas laiškas - http://www.pedofilai.com/ - daug ką pasako.

Štai Algis Ramanauskas Greitai režia savas tiesas, kurios sveikai turėtų nuskambėti visame kontekste, tačiau matyt užtyla ir tyliai nueina į apendicitą, kaip ir visa kita: 

Žinot, aš kartą mačiau Petruškevičių su tokiais batukais… Tai buvo ant basos kojos užmautos šūdinos tapkutės su BANTIKAIS. Man atrodo, tai draudžiama įstatymų. Turėtų būti… Yra sveikas protas, kuris aiškiai sako, kad Petruškevičius yra siaubingas laidos vedėjas – erzinantis gerą skonį turinčius žiūrovus. Jis yra žmogus, kuris leidžia sau sakyti „bože moj“. Žinot, tai jau yra jopšichmat’. Jeigu jis tai sakytų juokais, tai gali sueiti juokais. Bet jam tai vargu ar juokai.    + Jau nekalbant apie tai, kad sveikas protas aiškiai sako – kas susideda su Graužiniene, tas yra tik dar viena graužinienė.    + Gali bankrutuoti BTV, ko aš nelinkėčiau. Užtat tikrai palinkėčiau ir norėčiau, kad bent pusmečiui bankrutuotų LRT. Tai, ką jie transliuoja, yra nusikalstama. Galime ilgai diskutuoti šiuo klausimu, bet pateiksiu paprastą pavyzdį. LTV, dirbanti už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus, transliuoja sveikinimo koncertus arba laidą „Gero ūpo“. Tai yra pasityčiojimas. Reikėjo jau po pirmos tokio pobūdžio laidos išvaikyt lauk visą Tarybą ir visus siaurusevičius.   + ir taip toliau: http://www.balsas.lt/naujiena/311475/algis-ramanauskas-manta-petruskeviciu-reikia-vyti-is-televizijos-su-ilga-smirdancia-svabra/

Sigito Gedos meilė pasauliui.

 

Kai kurios moterys man patinka.

Kitos patinka dar labiau.

Trečios tiesiog traukia.

Yra tokių, dėl kurių galėčiau pamest galvą…

Jeigu meilė yra tiesa…

Viena moteris pridūrė:

– Sunki liga, kurią sveikstant malonu prisiminti.

+

Nuogaliai pro žalius lapus
Jau glosto moterų papus,
Kiti – dar tamsėlesniuos plotuos
Sau rausias, lyg vilties ieškotų.

P. S. Vienądien kaktomuša susidursi su tuo, ką esi užgyvenęs. 

+

… nu ir taip toliau …

Sužadink meilę Tėvynei!

 

Emigruoti tam, kad vėl pamilti Lietuvą.

Bent jau trumpam, prieš mirtį.

Arba neemigruoti ir pamiršti.

 

Kažkokia poeziją pradėjau rašyti, štai kai išmoksiu lietuviškai rašyti tada nebebus prasmės emigruoti ir iš naujo mokintis kitą kalbą. Geriau jau neberašysiu šita.

Fotkini ir netingi?

 

Turi keletą paundų ir nori gauti begalę zlotų? Siųsk savo fotoiškarpas ir mėgink laimėti prastesnę kamerą nei turi.

http://www.bjp-online.com/public/showPage.html?page=282366

Nuotaika pries aborta

 

Na, kažkaip nerenku kratinių, pagal kuriuos tautiečiai apsilanko mano svetainėje, bet ne kartą esu užšokęs ant perliukų, ko žmonės tik neieško internete, kad ir pavyzdžiui šiandienos blizgutis: “nuotaika pries aborta”.

Kodėl Lietuvoj nėra tvarkos arba kodėl mentai ima kyšius.

 

Kas niekada nemokėjot realios baudos, o kas bene kasdien mokat kyšius? Greičiausiai dauguma lietuvių. Valdžia nesusitvarko su kyšininkais policininkais, ir sako, kad mentų yra mažai. Nes, mol, netvarka didžiulė ir reikia dar daugiau žaliukų. Bet ar nubaudus dešimčiai metų kyšininkus mentus, kiti nepasimokytų? Valdžia atsakytų, tai gi išeitų visi iš darbo! Tiesa. Bet taip ir reikia, kad tokie išeitų, o liktų tik normalūs ir tik keli. Ar neužteks dešimteriopai mažesnės armijos? Aišku, kad užteks. O kada sugrįš į lietuvio gyvenimą normalūs santykiai, normalūs tarp pareigūno ir piliečio, kada vienas kitą pradės gerbti? Jei pirmi nepradės pirmieji, tada visada bus dūchinami antrųjų, ar ne taip, ministre? Kokioje valstybėje esi matęs tiek mentų? Kiek aš esu keliavęs, tai mentų tiesiog nėra. Keliauji dešimt dienų po svečią šalį ir nesutinki nė vieno mento. Sako, kad graikai labai blogai vairuoja, bet iš tikro jie vairuoja geriau nei lietuviai. Lietuviai mentai labai jau mėgsta būti keliukininkais. Jie tiesiog reikalauja kyšio. Ir iš visų, nesvarbu, kad tau nelaimė, ar veži ligonį, ar gimdyvę, ar tavo gimtadienis, jiems dar geriau, nes greičiau sumokėsi ir varysi savais keliais… O kiek kartų tave lydėjo mentai savo automobiliu iki tos vietos, kurioje tu gali gauti pinigų ir sumokėti jų reikalaujamo dydžio kyšį, a? Liktų keli sąžiningi policininkai, žmonės išmoktų juos gerbti ir labiau bijotų rimtų baudų, ar net ir to tikslaus pamojavimo pirštu, ar draugiško įspėjimo. Ar nematei užsienyje policininko grūmojančio smiliumi, nes mat vairuotojas nuvarė per plytą… juk tai normalu, kad tu pravarei po ženklu ar šiaip nosį užsikrapštęs numušei bobutę ant perėjos, a ne tiesa?

Į klausimą – Kodėl – tikriausiai neatsakysiu, nes ir taip yra aišku kas yra vagys, o kodėl lietuviai vagys arba kodėl vagys vagia, atsakymo neduosiu.

Labai jau mėginama kontroliuoti vietose, kuriose tos kontrolės iš viso neturėtų būti. Mėginimas sureikšminti policininkams našias vietas, mėginimas reikalauti kaip parašyta, vykdyti kaip nurodyta ir viskas griežtai kaip kalėjime, net ne kokiam soviet bloke. Čia greičiau žmogaus teisių pažeidimai vyksta, nei teisingumas. Prieš kelias dienas važiuoju Pylimo gatve Vilniuje, matau per raudoną 2 mašinos įsuka į dešinę, o aš žinau, kad ten nėra žaliosios rodyklytės leidžiančios tokiu momentu sukti, tačiau jie puikiai įlindo į ilgą tarpą tarp manęs ir autobuso. Važiuoju toliau ir žiūriu kaip mentai apsisuka Pylimo gatvėje ir spaudžia ant kokio 120 prieš eismą (ten leidžiama važiuoti tik visuomeniniam transportui, na, turbūt ir mentams), ir nusiveja nusikaltėlius, akivaizdu, kad pagavo paskutiniąją mašiną ir uždūchino negyvai. Aišku, pasiėmė kokį šimtuką ir laimingai tęsė medžioklę. Tik ar nejuokingai gėdingai, Jūs mielieji mentai, atrodėte aplinkiniams žmonėms? Ar nenuleidote savęs giliai į unitazą eilinį kartą?

Ar neturėtų toji blaiviai išretinta žaliūkų armija elgtis kiek santūriau ir pagarbiau? Ar neturėtų pareigūnai leisti patiems vairuotojams laisviau važinėti ir spręsti bendras problemas: ekologijos, miesto kamščių, saugumo ir t.t. Ar nemanote, policininkėliai, kad nuo kalno riedantis automobilis gali ir kiek įsigazuoti važiuodamas laisva pavara per Pavilnių regioninį parką link Naujosios Vilnios ir netyčia viršyti Jūsų griežtus nurodymas, tuo pačiu smarkiai sutaupyti degalų, sumažinti išmetamųjų dujų kiekį bei kažkiek apsaugoti regioninį parką nuo taršos, nekalbant apie eismo kamščius. Čia tik vienas iš begalybės pavyzdžių. A, jum, nedašyla tiek? Jaučiu, kad nedašyla ir niekad nedašils. Ir net negaila Jūsų. Jei mentas skęstų tikrai niekas nė nemėgintų jo gelbėti…

Gimtuarai ar gimtinuarai: Pagirnupiai, Deglėnai ir kita.

 

Aplankius gimtas vietas ir mūsų kaimo (Lietuvos) gilias provincijas sunku aiškiai įvardyti visus pliusus ir minusus, o žmonių apatiją ir skurdą būtų galima užrašyti kiekvienam ant kaktos. Nesuprantu, kodėl eilinis lietuvis neima šakės ir neduria debilui seimūnui į pilvą, niekaip nesuprantu, nejaugi vis galvoja, kad centras yra Maskvoje ir pėsčiomis jo neprieisi? Briuselio gal ir neprieisi, bet tuos visus debiliukus juk laisvai bulvytėmis užmėtyti gali! Kaimieti, pabusk, joptvoiliok!

Sustoji prie Panevėžio turgaus ir matai kaip vargšai miestelėnai yra tiesiog valkatos, ravi savo laukus, perka bulves maišais, krušasi tarp keturių sienų ir važinėja surūdijusiomis mašinomis, o jei tačkę koks įsigijęs, tai vistiek megztinis dar prosenelio nešiojamas… Visa tai nieko nesako, kai nematai jų veidų. Atrodo, kad karas nesibaigė… Niekaip nelimpa ta Cido arena prie realaus tautiečių gyvenimo (prisiminkime, kad ši scena yra mažesnė už Siemens areną ir kainavo dešimt kartų daugiau už pastarąją, nes buvo statyta už mokesčių mokėtojų pinigus).

Deglėnų bendruomenės susitikime guvesni miestiečiai (Vilnius, Šiauliai, Palanga ir pan.) laukia kol bus paskelbta pensininkų bado akcija prie Seimo, jie jau gatavi ten klupėti ir mesti svorį. Kai jų anūkai ir vaikai jau senai emigravę, net senukai postringauja apie savo emigraciją, tik skundžiasi, kad darbo užsienyje yra tik nuo 18 iki 40, ir jojo ten pilna. 70-mečiams ten nėr ką veikt, o ir atmintis šlubuoja, vat, teta kiek stengiasi tą anglų išmokti, vis nelimpa.

Tėvui ten buvo įdomiau, jo gimtų namų nugriovimo ir viso kaimo (Pagirnupiai) nuvertimo ir sunaikinimo atminimui susimetė ex-gyventojai ant memorialinio akmens. Degtinėlė buvo gardi su vaikystės draugais, kurie net nepamena vienas kito arba maišo brolį su broliu ir t.t. Tačiau akimirkų žavingų buvo, tikrai.

Tremtiniškos istorijos apie tėvo ir jo šeimos kelionę į Sibirą gyvuliniuose vagonuose be vandens ir be nieko truko visą mėnesį. Vėliau grįžimas namo per savaitę išsipirkus. Na, čia turbūt neturėsiu ką ir papasakoti, nes atimti namai, išgriauti, vėliau tie patys jų namai jų pačių nuomoti iš valstybės ir kitos sovietinės nesąmonės nedžiugino. Kažkokie kaimynai Sviderskiai labai jau mėgino pasikelti sakydami, kad jų tėvas vienintelis kaime mokėjo rusų kalbą, kai tuo atveju mano senelis mokėjo ir rusų, ir ispanų, nes mat buvo emigravęs į Argentiną netrumpam, būtų ten ir pasilikęs, tik vat kortom pralošė, kad turi jis, o ne kitas grįžt, ir grįžo. Likimo ironija. Būčiau dabar pietų Amerikos pilietis ir vargo nematyčiau. O dėl rusų kalbos tai, jis buvo net išrinktas viso ešalono komendantu ar kokiu ten viršila, kad tarpininkaut tarp tremiamų lietuvių (nemokančių rusų, bet prievarta vėliau išmokintų) vagonuose ir rusų, kurie kartais išskirdavo davinio, o senelis turėdavo padalinti.

Nelinksmos istorijos apie žmones, kurie per savo amželį turėjo pasistatyti 4 namus (4 gyvenami namai su kokiais 12 ūkio pastatų). O vienas senolis ištraukęs šimtą metelių sugebėjo pergyventi net 11 piniginių reformų, kurios, kaip žinoma, niekada nebuvo palankios piliečiams. Tai kaip galima buvo ką nors užgyventi? Bet užgyvendavo. Ne taip kaip čia šiais laikais, nors imk ir užsikrušk tarp keturių sienų su bulvių maišu per amžiną bado akciją…

Amžino įšalo žemėje gyvename ir toliau, kenčiame amžiną badą tik neturime tų gamtos gėrybių, kurias siūlo tikrasis Sibiras. Kalenkim ir toliau dantimis, kaimiečiai ir miestelėnai, nes nieko kito juk nepadarysi, gaila tos bulvės mestos seimūno kakton, geriau jau amžius nešiosiu užrašą – Ubagas.

Pizduarai: ir, beabejo, iškilmingieji – šūduarai!

 

Lietuviai jau parduoda savo prabangius namus su ašaromis ir viltimi, kad Londone bus geriau nei savame name, pakuojasi. Turbūt yra tiesos. Kad padvigubėjo liaudies eksportas užu sienų tai jau turbūt nestebina nieko, bet kad padidėjo šimtą kartų, tai turbūt yra tiesa.

Išvažiavę tikisi filmuotis Hollywood’e, ne kokiam egzotiškam indiškam Bollywood’e, bet greičiausiai patenka į pigųjį Nigerijos Nollywood’ą, kur per metus susukama 25000 juostų, o kiekvienos samata neviršyja 10000 baksų, beje, pagrindinė visų filmų esmė apie tą patį – kaip velnias žmones verčia gėjais… Didžioji nelaimė aplankė ir Afriką.

Tikiu, kad manęs laukia panaši ateitis Amerikoje, kurioje greitai valysiuosi batus lipdamas per žemynų slenkstį. Nevirsiu gėjumi ir nepasiduosiu velniui, pats juo tapsiu, nei liksiu dievu. Kad ir kokia ta kita sistema bebūtų ji vistiek labiau pasirūpins manimi, nei šioji galėtų net įsivaizduoti…

Turbūt teks ne vieną puikų viešbutį išbandyti. Tęsiant viešbučių pristatymus, kai pristačiau iš ledo ir sniego pagamintą bei kitą menininkų apiformintą, dabar siūlau labai rimtai peržiūrėti šlamštinio hostelio filosofiją, kuri labiau primena rimtą rinkos dalyvį, nei tą į kurio krūvą ji save nardina. Tai didysis šūdo gabalas Hans Brinker Hostel Amsterdame (tiesa, jame net pūst nereikia) http://www.hans-brinker.com/

Mokomės piešti ir skraidyti! Mokomės skaityti ir rūkyti…

 

Mokinkis piešti, dizaineri, grafike, nors svarbiau mokinkis polėkio! Ministry of Aesthetics: http://www.moadesign.net/dayjob.html

Dievas.eu RSS naujienos, registracija paprastuoju būdu sugrįžta į šviesą

 

Sugrąžinu RSS oranžinę etiketę į savo tinklaraštį, nes pakeitus skiną jau kuris laikas negalėjote užsiregistruoti naujienų paprastuoju būdu, dabar galite spausti RSS oranžinę kvadračiukinę ikonkę dešiniajame meniu stulpelyje ir skaityti nelankydami mano puslapio, arba spausk čia: http://dievas.wordpress.com/feed/

Butthole Surfers ir kiti jaunimo kumyrai sistemai rodo fuck’ą

 

„Butthole Surfers“ – dėmesio vertas pavadinimas, vėlyvosios paauglystės kumyrai turėjo įtakos ne tik išradingu pavadinimu, bet ir savotišku skambesiu. Turbūt šiuolaikinis underground jaunimas nebeklauso tokios muzikos, nors iš esmės tai niekas skirtis neturėtų, juk kokius Sex Pistols ar AC/DC tikrai klauso jaunieji muzikos fanatai, kuriems svarbu skambesys ir gyvastis, o ne knopkė ir popkė. Ir ne tik jaunimas turbūt neklauso, bet visi kartu visko drauge su malonumu paklausytų kokiame Roskildės festivalyje. Prisimenu, kai turėjau šios grupės t-šėrtą, tiesiog neįsivaizduojama retenybė, sunku buvo rinkti jos įrašus, o apie marškinėlius nė pasvajoti negalėjai, ir štai, aš kažkaip juos pasididžiuodamas dėvėjau! Tokia maikė su dideliu užrašu Butthole Surfers (Šiknaskylės Surferiai / Čiuožikai) ir žalia nupjauta koja – jokio pointo ir aiškios minties (beje, albumo Rembrandt Pussyhorse vaizdai). Keistai skamba, net ir iš šių dienų perspektyvos. Pamenu, kai vienas draugas vardu Namas mėgino tą stilingąjį drabužį išsikeisti į kažkokį kitą menkesnės vertės, tiesiog įžeidimas! Tam piliečiui matyt labai rūpėjo apranga (ir beabejo grupė), kad net mainytis užsimanė. Neveltui, matyt, gavo tokį vardą, net būdvardis Naminis įgytas dėl aprangos ir stiliaus trinimo universiteto koridoriuose ir suvelta šukuosena labiau kimbanti jam nei to paties žodžio tikrajam daiktavardžiui susilaukė visuotinio pripažinimo, vėliau trumpėjo iki pastato sinonimo, tiktai be skambiojo Butthole Surfers ir tuo pačiu vardu išvaizdžios maikės nešiojimo. Uh, kietai atrodžiau tiems penkiems piliečiams, kurie tuo metu žinojo ką reiškia šis stebuklingas užrašas ant maikės ir buvo girdėję jųjų skambesį. Tik tai greičiau turbūt buvo vidinis pasitenkinimas, nes tų piliečių nesutikti galėjau visai per visą maikutės nešiojimą, o ir sutikus tikėtis, kad perskaitys žavingąjį pavadinimą buvo nulinė. Kita esmė buvo save tapatumu pastatyti į BS vietą ir vienaip ar kitaip sistemai rodyti faką.

Na, gali dar suspėti ir į koncertus, jei esi Amerikos žemyne, arba paskubėk emigruot, kol nesibaigė tour dates: http://www.buttholesurfers.com/tourdates.html

VEKS – gėris ir kalno viršūnė, bei panegirika ir melas, Dabašinskas, Diržys, ekspertai.eu, www.alytusbiennial.com ir kita sakin makaliošė.

 

Štai kokį sluoksniuotą laišką gavau šiąnakt, tiesa, pirminį laišką 08,14 esu gavęs ir aš, kažkaip paskaičiau jį ne iki galo, pasijuokiau nuo dūšios, pakvatojau iki galo ir pamiršau, nenorėjau viešinti, bet šią visą istoriją jau įmesiu, nes kažkaip jau kreivai ideologiškai čia viskas atrodo, gali pats vertint, nes tas kraštutinumas veikia nei šiaip nei taip, tiesa, abu kraštutinumai. Dar prisiminiau, kad perskaitęs pagalvojau, kad pirminis laiškas aka Dabašinsko yra parašytas pačių VEKS darbuotojų, gal net Zuoko (o gal Dabašinskas gavo babkyčių iš VEKS’o už šį laišką, o gal kokiam keramikos projektukui žalią šviesą uždegė VEKS’as, bet tik su prievole parašyti laišką ir išplatinti patikliesiems, nieks nežina kulkas), tad man labai jau paprasta ši formulė pasirodžiusi, tad ir akivaizdi pabaiga nedelsė ateiti. Ar taip nemanai? Trumpai: Ekspertai.eu atsiuntė Diržio atsakymą į Dabašinsko laišką. Na, skaitom ir tyrinėjam, gal ką ištyrinėsim:

Ekspertai.eu sulaukė laiško, kuris mūsų manymu turėtų sudominti visus, kas neabejingas kultūrai ir ypač tarptautiniam- kriminaliniam, tačiau visų pakraipų Lietuvos valdžių globojamam ir puoselėjamam, iki šios dienos užtikrintai veikiančiam pinigų ir smegenų plovimo projektui VEKS.

http://ekspertai.eu

Štai šis laiškas:

kadangi labai abejoju cia isdestytu faktu pagristumu bei laisko tona laikau kryptingo ideologinio darbo pasekme, skyriau laiko jo pseudoekonominės strukturos analizei ir kritikai – manau, kad tai pasitarnaus ateities kovoms pries buržuazinius kultūrtrėgerius.
pagarbiai
Redas Diržys
daugiau kontrkultūrinių tekstų: http://www.alytusbiennial.com/
DEMUELA LA CULTURA SERIA!

Atviras laiškas VEKS‘o gynėjui p. Linui Dabašinskui

Mane neseniai pasiekė tūlo keramiko ir fotografo Lino Dabašinsko laiškas „Faktai, kurie kalba patys už save“, kurį pateikiu savo atsakymo pabaigoje. Atvirai prisipažinsiu – vos perskaitęs atvirą šio pono panegiriką oficiozui (netgi, atrodytų, pakankamai kriminalizuotam) ir kraštutinę panieką tiems, kam tai nepriimtina, nusprendžiau niekaip nereaguoti, nes tai tėra eilinė pikta apeliacija į tuščius autoritetus, praskiesta kažkokiu vos ne iš tarybinių laikų užsilikusiu patosu, o pats tekstas – atvirai grafomaniškas. Nežinau, iš kur tas ponas nukrito ir kur slypi jo begalinis noras giedoti ditirambus valdžiai, bet dar kartą perskaitęs jo tekstą, atradau keletą simptomų, kurių analize norėčiau pasidalinti.

Jau pačiu pirmuoju savo sakiniu p. Dabašinskas pabrėžia, kad VEKS‘as – tai gėris ir kalno viršūnė. Kažkodėl jis įvardija tai kaip „aukščiausią pasiekimą“, kurį kažkas mums „iškovojo“ ir „padovanojo“. Tam įrodyti jis nepateikia jokių argumentų, nes tai, jo manymu, matyt turi būti savaime suprantama. Save laikau ne tiek VEKS‘o, kaip korupcija ir grobstymais įtariamos struktūros, o visos „rimtosios kultūros“ kritiku, todėl noriu pabrėžti, kad vertybiniai šio pono vertinimai tėra laisvanoriškas jo paties atsisakymas pareikšti savo nuomonę ir susitapatinimas su galios struktūrų primetamu formatu. Žinoma, jis tam turi teisę, bet jo moralizavimas neturi jokio pagrindo ir nevertas dėmesio. Nepaisant viso tekste naudojamo patoso ir apsimestinio „objektyvumo“ (teigiama, kad bus pateikiami faktai, kurie tarsi kalba patys už save), teksto autorius save tapatina su „tiesos žodžio sakytojais“, o visus prieštaraujančiuosius – „tendencingais purvo pylėjais ir piktais užsakomaisiais komentatoriais“. Akivaizdu, kad susiduriame su amžinąja gėrio ir blogio kova… Gėrio pusėje be savęs, VEKS‘o, Europos sąjungos ir kultūrinio establišmento, jis rikiuoja visą profesionaliąją kultūrą ir akivaizdžiai save apibrėžia kaip buržuazijos cerberį. Numatomus savo oponentus jis kaltina netgi Europos kultūros sostinių projekto ir jo išliekamosios vertės nesuvokimu.